METAS ATSIVERSTI

Mons. Adolfas GrušasEvangelistas Matas, pradėdamas pasakojimą apie Jėzaus viešąją tarnystę, pristato savo klausytojams Joną Krikštytoją. Pirmajai krikščionių bendruomenei būtinai reikėjo nurodyti jo, kaip pirmtako, vaidmenį Jėzaus Kristaus, laukiamo Mesijo, atžvilgiu.

Jonas Krikštytojas pamokslavo Judėjos dykumoje, į rytus nuo Jeruzalės, kur buvo įsikūrusios kelios religinės grupės, įskaitant Kumrano bendruomenę. Jis, asketiškas Mokytojo pusbrolis, visada kelia susižavėjimą. Jis yra sausas, tiesus ir, svarbiausia, nesileidžia suviliojamas pagundos apsimesti Mesiju. Jis demaskuoja ir mus, versdamas pasakyti tiesą apie save, savo gyvenimą ir tikėjimą.

Vis dėlto savo stipriais įvaizdžiais Jonas nenori sėti baimės. Baimė dar niekam nepadėjo įveikti blogio, ir ji nekeičia širdies. Žmogus neatsiverčia vien dėl to, kad jam buvo grasinama ar buvo priverstas prisiimti kaltę…

Taigi, Jeruzalėje pasklido žinia apie gimusį Mesiją. Daug kam kilo klausimas: „Gal Jonas Krikštytojas yra mūsų ilgai lauktas Gelbėtojas?“ Tuo tarpu Krikštytojas skelbia: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“.

„Dangaus karalystė“: tai Dievo svajonė, žemė, apie kokią svajoja Dievas, ir netgi jei ji dar neįgyvendinta, kantrybė, ateitis mus kviečia.

„Atsiverskite!“ Tai ne tiek įsakymas, kiek mums atskleidžiama galimybė: žinia, kad gyvenime pokyčiai yra įmanomi, kad nėra jokios situacijos be išeities, ir tam tereikia tik drąsos.

Atsivertimas yra tai, kas būtinai reikalinga mūsų bendruomenėms. Galime sugalvoti nuostabių pastoracinių iniciatyvų, iki begalybės rengti procesijas ir piligrimines keliones, bet jei trūksta troškimo atsiversti, visa tai nepadeda, o širdyje lieka nusivylimo kartėlis.

Tačiau kas yra šis palaimingas atsivertimas? Daugiau melstis? Būti šiek tiek geresniais ir šiek tiek uolesniais? Pažodžiui šis žodis reiškia: „pakeisti galvą“. Jonas ne tik kviečia peržiūrėti gestus ir požiūrį, bet žvelgia giliau. Turi atsiversti mūsų „galva“, būtent, reikia suvokti mūsų požiūrį į Dievą, iš kurio kyla mūsų santykis su daiktais, savimi ir kitais žmonėmis. Jonas mums primena, kad niekas negali jaustis teisus, manydamas, kad vienkartinis atsivertimas galioja kartą visiems laikams. Atsivertimas – tai kelionė, kurią sudaro nuopuoliai ir atsikėlimai. Bažnyčia nėra įmonė, teikianti paslaugas, kad išgelbėtų žmogaus sielą, bet žmonių bendruomenė, suvokianti save, kaip nusidėjėlius, kuriems kasdien reikia atsiversti dėl Dievo meilės.

Kaip šio pasikeitimo ženklą Jonas pasiūlė krikštą. Žmonių reakcija buvo stulbinanti: „Jie plūdo pas jį iš Jeruzalės, visos Judėjos ir Jordano apylinkių ir, išpažindami savo nuodėmes, leidosi jo krikštijami Jordano upėje“.

Pas Krikštytoją eina sadukiejai ir fariziejai: jie tiki, kad dalyvauja vienose iš daugelio religijos primestų apsivalymo apeigų, padedančių užmegzti geresnius santykius su Dievu. Net karščiausias atsidavimas gali nukrypti į išoriškumą ir tikėjimą padaryti tuščią, be turinio.

Fariziejai ir sadukiejai buvo oficialūs kulto atstovai, jie demonstratyviai laikėsi Įstatymo nustatytos moralės, sakydami: „Mūsų tėvas – Abraomas. Tai tarsi ir mes sakytume: „Mes jau kelios kartos esame krikščionys, esame pakrikštyti, sekmadieniais einame į Mišias, siunčiame savo vaikus ruoštis sakramentams“. Tai Dievas, kuris nepalieka pėdsakų ir nesikiša į gyvenimą. Tuo tarpu Jėzaus iš Nazareto Dievas yra Meilė: be Jo neįmanoma gyventi. Tai nėra prievolė, prievarta ar taisyklė, bet širdies poreikis. Tikėjimas nėra pareiga ar taisyklės, bet meilė: mes be jo negalime būti.

Fariziejams ir sadukiejams įtikėti ir atsiversti trukdė jų turimas Dievo įvaizdis. Dievas visada yra didesnis, visada viršesnis, visada kitoks. Dievas yra kelias, o ne galutinis taškas, ir ta kelionė pas Dievą reiškia ištikimybę tiesai. Joje kiekvienas žlugęs įsitikinimas sukelia skausmą, nes šie įsitikinimai yra mūsų tikrumas, į kurį įsikibę laikomės, bet palengva suprantame, kad Dievas yra ne tik krikščionių, bet ir visų žmonių, kad tiesa gyvena visuose kūriniuose, net jei ji šviečia skirtingai. Fariziejai ir sadukiejai neturėjo drąsos prarasti savo Dievo sampratos, todėl iš tiesų prarado Dievą: jie Jį nukryžiavo…

Jei iš tiesų norime pažinti Dievą turime suabejoti savo įsivaizdavimais apie Jį.

Tai reiškia: atsiversti…