MĄSTYMAS

ANT VAINIKO TURĖTŲ DEGTI TRYS ŽVAKĖS, tačiau ten, kur šiemet meldžiausi, altoriaus patarnautoja trečiosios niekaip nesugebėjo uždegti. Liovusis bandyti, ji nuskubėjo, norėdama suspėti į procesiją, tačiau suklupo. Mums sunkiai sekėsi tramdyti juoką. O šis sekmadienis būtent apie tai.

Po Vatikano II Susirinkimo reformų, viso advento metu ypač raginama džiaugtis laukiant Jėzaus atėjimo. Pagal seną tradiciją šis sekmadienis išskiriamas kaip ypatinga krikščioniško džiaugsmo diena. Todėl kai kuriose šalyse šiandien uždegama kitos spalvos žvakė. Mūsų liturgija įžanginis priegiesmis – tai tekstas, suteikęs pavadinimą šiam sekmadieniui –  Gaudete, džiūgaukite. Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4).

Šventasis Popiežius Jonas Paulius II savo mąstymuose apie „Viešpaties angelo“ maldą šitaip aiškina mūsų džiaugsmo priežastį:

Žinojimas, kad Dievas yra ne toli, bet arti, kad Jis ne abejingas, bet užjaučiantis, ne atsiribojęs, bet gailestingas Tėvas, meiliai stebintis mus ir gerbiantis mūsų laisvę, tampa priežastimi gilaus vidinio džiaugsmo, kurio negali paveikti kasdienio gyvenimo pakilimai ar nuosmukiai.

Išskirtinė krikščioniško džiaugsmo savybė yra ta, kad jis gali eiti kartu su kančia, nes yra pagrįstas vien meile. Iš tikrųjų Viešpats, kuris „yra arti“, taip arti, jog tapo žmogumi, ateina pripildyti mūsų savo džiaugsmo, meilės džiaugsmo. Tok tokiu būdu galime suprasti giedrą kankinių džiaugsmą, nepaisant kankinimų, arba šventųjų šypseną, pilną meilės kenčiantiems; šypseną, kuri ne žeidžia, bet paguodžia.

Nueita pusė advento kelio – lyg gyvenimo. Jaunimas beveik įpusėjo dar vienus mokslo metus – laiko dar pakaks, norint pagerinti galutinį, metinį pažymį. Vyresni žmonės, seniai perkopę gyvenimo vidurį, ko gero, svarsto apie kitą galutinį pažymį – apie susitikimo su Viešpačiu akis į akį dieną.

***

Marija, tavo kelionė vis labiau artėja prie gimdymo meto. Vis svarstau! Ar keliaudama į Betliejų tu atidžiai žvelgdavai į vaikų veidus? Ką galvojai? Ar meldeisi už vaikus?

Didžiuliame prekybos centre prisėdau ant suolelio netoli Kalėdų Senio, iš kur gerai mačiau vaikų veidus. Nusprendžiau po šaliu tyliai pavarstyti rožinio karoliukus, išnaudoti šią valandėlę maldai. Neilgai trukus pastebėjau, kad mažuose vaikuose iš tikrųjų atsispindi jų tėvų išraiškos. Susirūpinusiu veidu mama veda irzlų vaikelį. Nekantrus tėtis tempia inkščiantį, baimės iškreiptu veidu vaiką. Tačiau švytinčios suaugusiojo akys ir tvirti, švelnūs judesiai atsispindi spinduliuojančiuose vaikų veiduose. Marija, ar Jėzus tau šypsojosi?

 

DARBAI

Šiandien dalyvauk pamaldose! Rimtai žiūrėk į bažnyčias, susibūrusias švęsti Žodžio ir Eucharistijos – kad ir kaip būtų priraizgyta bei primazgyta šedevro, pavadinimu Bažnyčia, išvirkščioji pusė.

MALDA

„Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais,- aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juo nuo piktojo“ (Jn 17, 11-12. 15).

 

Iš knygos M. Jean Frisk „Džiugus lūkestis”

Katalikų pasaulio leidiniai, 2008