Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“. (Lk 21, 5–19)

TADA, KAI VISKAS ŽŪVA

Mons. Adolfas Grušas

Jėzus atvyksta į Jeruzalę švęsti Velykų…

Kai kurių ten drauge susirinkusių žmonių susižavėjimas, matant šventyklą, Jam tampa proga prabilti apie „Viešpaties dieną“. Pasinaudodamas simboliais Jėzus kalba ne apie kažką bauginančio, bet liudija nuo žmonių akių paslėptą apreiškimą. Jis slaptas ne todėl, kad yra baisus, bet todėl, kad saugomas Dievo širdyje.

Viešpats kalba ne apie pasaulio pabaigą, bet jo prasmę.

Drauge tai pasakojimas ir apie pabaigą. Kai Lukas rašė Evangeliją, Jeruzalės šventykla jau buvo sugriauta. Tuo metu krikščionių bendruomenė išgyveno bauginančias situacijas: romėnų ir žydų karą, palestiniečių bendruomenės persekiojimą, krikščionių bendruomenių pabėgimą. Todėl Lukas ragina krikščionis nenuleisti rankų, tačiau savotišku būdu: atpasakodamas pranašiškus Jėzaus žodžius.

Šventykla, kurią Erodas Didysis pradėjo atstatyti maždaug prieš penkiasdešimt metų, buvo žydų tautos simbolis ir pasididžiavimas. Šimtas tūkstančių darbininkų ir tūkstantis kunigų, pasiruošusių mūrininkų darbui, buvo pasamdyti dirbti prie pačių švenčiausių šventyklos vietų.

Didžioji šventyklos dalis buvo baigta per dešimtmetį, tačiau dekoravimas truko vos ne iki  šventyklos sugriovimo. Žydų istorikas Juozapas Flavijus rašė, kad  šventykla spindėjo auksu bei marmuru ir buvo matoma net už kelių kilometrų. Buvo kalbama: „Kas nematė spindinčios Jeruzalės, tas nematė jos grožio. Kas nematė Šventojo buveinės, tas nematė didybės“.

Tačiau, stovėdamas šventykloje, Jėzus skelbia: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“…

Jėzaus žodžiai žydams nuskambėjo kaip piktžodžiavimas, kuris iš tikrųjų vėliau tapo vienu iš Jam mestų kaltinimų Sinedriume. Žydams šventyklos griūtis reiškė visa ko pabaigą, tačiau tai nebuvo pabaiga.

Gerai supraskime: nuo to laiko daugelis religinių struktūrų žlugo ir dar žlugs, bet ir tai nebus pabaiga. Niekada nereikia tapatinti tikėjimo su išorinėmis struktūromis.

Ir prieš du tūkstančius metų, ir šiandien sakoma: „Viskas baigta“, tačiau mes vis dar esame čia. Galbūt kartais ir atrodo, kad stovime ant pasaulio pabaigos slenksčio. Įsijungus televizorių viskas atrodo nesaugu: taika, klimatas, ekonomika, darbo vietos. Pasaulis yra tamsos ir šviesos mišinys, o skausmas visada turi daugiau įtikinamų argumentų nei gėris. Naujienų programa, kurioje būtų rodomos tik geros naujienos, nesurinktų didelės auditorijos. Būkime atviri: mums patinka blogos, o ne geros naujienos. Štai kodėl kasdien dažniau skaitome internetines žinias, nei Evangeliją…

Kai kurie žmonės yra įsitikinę, jog pasaulis ir Bažnyčia ritasi žemyn, tačiau tai netiesa. Mes visi einame į Dievo glėbį. Netgi jei žlunga daugybė religinių nuostatų, tai nereiškia, kad nebėra Dievo. Visa mūsų istorija eina gyvenimo pilnatvės link, mes einame link savo žemiško gyvenimo pabaigos, tačiau tai nėra gyvenimo pabaiga.

Todėl Jėzus įspėja žmones: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.

Todėl visuomet reikia vengti tų, kurie skelbia pražūtį, pasaulio pabaigą, neišvengiamą visuotinį nuosprendį. Jie yra pražūties pranašai, pasivadinę Dievo pasiuntiniais ir Dievo vardu svaidantys prakeiksmus, tačiau iš tiesų tai tėra religinis terorizmas, neturintis nieko bendra su gerąja Evangelijos žinia. „Būkite ramūs“, – sako Jėzus. Žemės drebėjimai, badas, maras – tai nėra pabaigos ženklai, kaip tvirtina kai kurie pamokslininkai.

Vis dėlto mokiniams smalsu: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“

Tačiau Jėzus nepatenkina jų smalsumo. Jis nenurodo datų ar apokaliptinių ženklų, kurie buvo tokie madingi vakar ir šiandien, bet prašo savo klausytojų įsigilinti, skaityti laiko ženklus ir budriai gyventi šiandien. Dievui nereikia gąsdinti žmonių, kad taptų jų mylimas, o, kita vertus, kokia būtų viso to prasmė? Pagunda supainioti Dievą su siaubu visada išlieka.

Jėzus neaiškina, kaip ir kada ateis pabaiga, nes tai žinoti ir nebūtų naudinga. Savo klausytojų dėmesį Jis sutelkia į tai, kaip žmogus pasiruošia pabaigai. Tai neturi būti tas nelemtasis, mus intriguojantis „kada“, bet „kaip“.

„Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris“, pabaigoje sako Išganytojas. Tai tikrai gera žinia. Net kai kova su blogiu atrodo bevaisė, neturime pasiduoti, nes istorijos gijas tvirtai savo rankose laiko Dievas. Ir toliau vyks karai, persekiojimai, bet nė vienas plaukas nuo mūsų galvų nenukris…

Tik nebijokime…