Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)

KELIONĖ Į SAVE

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie kelionę. Teksto pradžioje minima Jėzaus ir Jo mokinių kelionė, o pabaigoje leistis į kelionę paraginamas atėjęs pas Jėzų padėkoti samarietis. Tikėjimo gyvenimas visuomet yra kelionė paskui Jėzų, kuris pirmasis keliavo, pasirinkdamas labiausiai nepatikimus kelius, vedančius į žmogaus širdį.

Tuo metu nebuvo nieko bjauresnio ir labiau atstumiančio už raupsus, kurie pagal Mozės įstatymą buvo laikomi dieviškojo prakeiksmo dėl nuodėmės padariniu, todėl jais susirgusieji būdavo visiškai pašalinami iš religinės ir pilietinės visuomenės. Dešimt raupsuotųjų laikosi kartu todėl, kad jiems buvo leista gyventi specialiose vietose už kaimų ribų, kur jie susikurdavo savotišką nelaimingųjų bendruomenę. Kita vertus, Evangelijoje minimas skaičius „dešimt“ buvo suaugusiųjų skaičius, reikalingas sinagogos susirinkimui, išreiškiančiam žmonių, norinčių klausytis Tėvo žodžio, skaičių. Tai liudijimas apie žmones, suvienytus skausmo, patirtis, kurios atžvilgiu visi esame lygūs.

Kenčiantieji yra tikras iššūkis sveikiesiems, pasiūlymas įsiklausyti į Dievo balsą, sklindantį tarp spazmų ir depresyvių minčių. Jų balsas gali reikšti viltį, kad situacija pagerės, arba norą aukoti kančią dėl kito žmogaus gerovės. Į Jėzų besikreipiantys raupsuotieji tikrai troško kažką gauti; galbūt jie tikėjosi ne išgydymo, bet bent jau išmaldos, o gal tiesiog norėjo išsakyti savo skausmą Mokytojui.

Jėzus visuomet priima mūsų varganus troškimus ir geresnio gyvenimo prašymus, kuriuos spontaniškai siunčiame dangaus link. Jis tuos prašymus padaro savais šaukdamasis Tėvo ant kryžiaus. Tačiau kol kas Jis kviečia kiekvieną iš mūsų leistis į kelionę…

„Eikite, pasirodykite kunigams!“ – sako raupsuotiesiems Jėzus. Tai ne akimirksniu padarytas stebuklas, tai net ir ne išmalda, bet vien paliepimas daryti tai, kas, bent ją tuo momentu atrodo beprasmiška: „Eikite!…“

Prieš kiekvieną iš mūsų visada yra atvertas kelias pirmyn. Tikintysis niekada neatsiduria aklavietėje, net ir tada, kai žmogiški sprendimai atrodo išsemti. Kita vertus, dieviškieji sprendimai atveria neįsivaizduojamus kelius: Jėzus kviečia raupsuotuosius prisistatyti kunigams, turintiems įgaliojimus patvirtinti pagijimą nuo raupsų. Ką turėjo galvoti tie, kurie iki tol ant savo kūnų nešiojo mirties ženklus? Kaip įmanoma kūną, pasmerktą irimui, paversti gyvenimo šventės altoriumi?

Būtent taip ir atsitinka: viskas įmanoma, nes Dievas nesutinka, kad Jo vaikai gyventų be malonės, nusivylę viskuo, ką turi. Tačiau, norint pasikeisti, reikia, kad kiekvienas atpažintų ir įvardytų save, kaip raupsuotąjį, nes tas, kuris mano, kad jam nereikia Kristaus, niekada ir neprašys Jo pagalbos.

Būtina paklusti Žodžiui, net jei dar negavome to, ko prašėme, ir net jei manome, kad bus sunku tai gauti. Būtent, eidami tikėjimo keliu suprantame, kad dovana mums jau buvo pažadėta kūrimo akte ir įrašyta mumyse, suvokiame, jog išgyvenami nevilties laikai kaip tik praplečia širdį, padėdami giliau pajusti meilės dovaną. Kaip tik eidami įžvelgiame daugiau grožio, kurio net nebūtume galėję suvokti, stovėdami vienoje vietoje ir gėrėjęsi savo šventumu…

Tada prasideda kita istorija. Kelyje raupsuotieji pasijunta pasveikę, ir tada jų grupė pasidalija: į vieną ir devynis. Tik vienas pagydytasis grįžta padėkoti. Mes negalime sakyti, kad kiti raupsuotieji nejautė dėkingumo Jėzui. Iš tiesų jie pakluso Jo įsakymui ir nuėjo pas kunigus, savotiškai tarsi tam, kad įsitikintų gydymo sėkme, pagaliau tik kunigai turėjo galią nuspręsti dėl pagijusiojo grįžimo į visuomenės gyvenimą. Jie ėjo tradiciniu keliu, o tikėjimas reikalauja kažko daugiau.

Daugelis žmonių šiandien sako: „Aš tikiu Dievą, bet nepraktikuoju tikėjimo“. Tokie išsireiškimai gali reikšti kelionės pradžią tiems, kurie nepažįsta Kristaus, arba jos neišvengiamą pabaigą tiems, kurie Jį pažino, bet jaučiasi neužmezgę su Juo santykio, pasitenkindami turima dieviškumo idėja. Tikėjimas – tai kelionė, tai nuolatinis ryšys su Jėzumi, tai prisilietimas prie Jo kūno per Žodį ir sakramentus. Tikėjimas prašosi būti švenčiamas per sužeisto ir išgydyto kūno susitikimą su Išganytojo kūnu; tai apkabinimas, kuriame skamba Dievo veltui teikiama malonė ir žmogaus dėkingumas.

„Kelkis ir eik“, – šiais žodžiais Jėzus palydi samarietį, iš dėkingumo parklupusį priešais Jį. Tai žodžiai kiekvienam iš mūsų, kad ryžtumės eiti naujais keliais, iš išgydytųjų tapdami gydytojais, iš svetimšalių – Jėzaus artimaisiais. Ar tai pavyks, priklauso tik nuo to, kiek savo tikėjime jaučiame Kristui meilės ir dėkingumo…

Adolfas Grušas