„Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“. (Lk 17, 5-10)

NENAUDINGI TARNAI, mons. A. Grušas

Jėzus ir mokiniai

Kelionės į Jeruzalę metu apaštalai prašo Jėzaus: „Padidink mūsų tikėjimą!“ Šis prašymas gali atrodyti kiek dviprasmiškas, nes tikėjimas yra tai, ką savyje turi pats žmogus ir jo tvirtumas priklauso tiktai nuo mūsų pačių. Jėzus išgrynina apaštalų požiūrį, pateikdamas pavyzdį apie garstyčios grūdelį. Jis tvirtina, kad toks iš pažiūros mažas tikėjimas galėtų išrauti net šilkmedį, kuris buvo laikomas sunkiai išraunamu medžiu. Jis galėjo išlikti pasodintas šešis šimtus metų, o jo šaknys giliai įsiskverbdavo į žemę. Jėzus nori atkreipti savo mokinių dėmesį, jog, kalbant apie tikėjimą, svarbi yra ne kiekybė, o kokybė.

Tam tikra prasme šilkmedžio įvaizdis tampa tikėjimo priešingybe, kai turime kokią nors nusistovėjusią idėją ir nenorime jos keisti. Tokie esame ir mes, kai užsispyrusiai laikomės savo susikurtų neginčijamų taisyklių. Šiuo atveju tikro tikėjimo pavyzdys yra Marija. Atrodo, buvo neįmanoma priimti to, ką Dievas jai siūlė, bet ji tikėjo. Lukas aiškiai sako: pasitikėkite Dievu, ir nieko nebus neįmanomo.

Daugelis religingų žmonių yra šventai įsitikinę, kad be Dievo pagalbos nieko negali padaryti. Deja, labai dažnai tai reiškia norą nusimesti atsakomybę, dangstantis Dievo valia. Evangelija mums primena, kad tik „atlikę visa, kas buvo pavesta“, turim teisę sakyti: „Esame nenaudingi tarnai“. Turintiems tikėjimą visuomet yra ką veikti, nes jie žino, kad Dievas pasitiki žmogumi. Esame kviečiami pasitikėti savo gebėjimu daryti gera, mylėti, perkelti neteisingumo ir smurto kalnus. Net keista: pamiršdami, kad Viešpats stebuklus darė tada, kai matė žmonių tikėjimą, mes, norėdami tikėti, laukiame stebuklų…

Buvimas „nenaudingais tarnais“ išlaisvina žmogų. Pripažindami savo veiksmų neatlygintinumą, išsivaduojame iš nerimo, nes jei viskas priklausytų nuo mūsų, mus dažnai slėgtų kaltės jausmas ir nusivylimas. Būti „nenaudingais tarnais“, reiškia: atlikti savo dalį iki galo, žinant, kad nesame Dievas.

Tai nėra netikras nuolankumas, ar tarnystės sumenkinimas, bet išsilaisvinimas iš nerimo dėl veiklos, kuri labai dažnai alina mūsų egzistenciją. Tai būdas priminti sau, kad Dievas – tai ne mes, kad Dievas yra didesnis už gėrį, kurį mes galime padaryti. Vyras, žmona turi rūpintis mylimu žmogumi, tačiau visada turi prisiminti, kad tai, kas būtina kitam, priklauso nuo Dievo malonės. Tėvai yra pašaukti daryti viską, ką gali, dėl savo vaikų, bet turi prisiminti, kad Dievas turi didesnes rankas nei jie. Kunigas, vienuolis ar vienuolė turi be išlygų mylėti jiems patikėtus žmones, tačiau irgi neturi pamiršti, kad gelbsti tik vienas Dievas.

Tikėjimą galima išmatuoti mūsų pasirengimu būti „nenaudingais tarnais“, kai suprantame, kad skelbimo galia slypi Žodyje, sėkloje, o skelbėjas ir sėjėjas yra tik įrankiai. Tas „nenaudingumas“ pasireiškia tuo, jog mes dėl atliktos tarnystės neturime jokių pretenzijų. Kol mūsų tarnystei reikia apdovanojimų, sėkmės ir aplodismentų, reiškia, kad vis dar ieškome atlygio tuo tarpu privalome tarnauti nieko nesitikėdami, nes pats Dievas tapo mūsų tarnu, ir tarnavimas daro mus panašiais į Jį…