Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: „Apgink mane nuo skriaudiko!“ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: „Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų““. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas.  Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1–8)

MALDOS ATGAIVA

Yra dalykų, palydinčių visą žmogaus gyvenimo kelionę. Be jų negalime apsieiti, o jų trūkumas apkartina mūsų egzistenciją. Iškart kyla mintis apie šeimos vertybes, apie galimybę palikti pėdsaką visuomenėje, dirbant tam tikrą darbą ar užsiimant tuo, kas gali parodyti mūsų gabumus ir išpažįstamas vertybes.

Tas pats principas galioja ir kalbant apie krikščionio gyvenimą. Be ko negali apsieiti krikščionis? Pakrikštytasis negali apsieiti be maldos. Jei žmogus nesimeldžia, neįmanoma kalbėti ir apie tikėjimo gyvenimą. Malda yra tikėjimo šerdis, tačiau neretai ji kelia problemų, nes dauguma tikinčiųjų teigia, jog neturi pakankamai laiko skirti maldai,  paversdami ją širdies neliečiančių formulių kartojimu ryte ir vakare…

Šios dienos palyginimas mums atskleidžia, kaip turi atrodyti tikra malda. Viešpats aiškiai kalba apie  atkaklumą, nurodydamas, nuo ko prasideda dialogas su Dievu.

Visų pirma privalome suvokti, kad malda mums yra būtina, nes kiekvienas turime „priešininką“. Visi, manantys, kad šia prasme yra visiškai savarankiški ir patys vieni sugeba tvarkytis su juos užklumpančiomis problemomis, niekada nesugebės pakelti akių į Dievą. Kita vertus, tie, kurie suvokia, kad negali apsieiti be Viešpaties pagalbos, tegul dar ir nepradėję melstis, iš tiesų jau žengia maldos keliu.

Jėzaus palyginime minima našlė reikalauja teisingumo, nes kažkas pažeidžia jos teises, kaip tai dažnai būdavo tais laikais žydų visuomenėje, kuomet likusi be vyro ir be vaikų moteris neturėjo jokios socialinės apsaugos. Jėzus neįvardija našlės skriaudiko ir, ko gero, daro tai sąmoningai, nes dvasinėje plotmėje nebūtinai reikia galvoti apie išorinį veikėją, nors ir gali atrodyti patogu visus sunkumus sukrauti ant piktosios dvasios. Vis dėlto toks požiūris pakankamai primityvus, nes dažnai mes patys esame pirmieji savo vidinio gyvenimo priešai ir griovėjai.

Teisėjas jaučiasi beveik persekiojamas šios moters, jam nepriimtini primygtiniai reikalavimai. Jam sunku pripažinti nepatogią tiesą, verčiančią jį atsisakyti savo įpročių tam, kad pasirūpintų kito žmogaus gerove. Jis pripažįsta savo ribotumą, jog nemyli nei tiesos, nei teisingumo ir ryžtasi apginti našlės teises tik norėdamas išvengti didesnių nemalonumų. Be abejo, tai tikrai nėra pakankamas motyvas vykdyti teisingumą, tačiau vis dėlto tai yra atspirties taškas. Gal geriau būtų pasakyti kitaip: Dievas gali paversti tai nauja pradžia.

Kitaip nei žemiškasis teisėjas, Viešpats nedelsdamas vykdo teisingumą „savo išrinktiesiems, kurie jo šaukiasi dieną ir naktį“, nes yra visiškai jiems atsidavęs. Dievas nėra paprastas valdytojas, kuriam pavesta vykdyti teisingumą, bet Jis pats yra teisingumas. Tikras iššūkis mūsų tikėjimui yra suprasti, kaip Dievas įgyvendina savo teisingumą. „Nedelsiant“, – patikslina evangelistas Lukas, nors malonės būdas ir laikas paprastai skiriasi nuo žmogiškųjų lūkesčių, tačiau net jei matomas dieviškasis įsikišimas ir nesutaptų su žmogaus poreikiais, malonė veikia gilesniu lygmeniu ir keičia besimeldžiančiojo širdį.

Tokiam pasikeitimui yra būtinas tikėjimas. Štai kodėl Jėzus užduoda retorinį klausimą: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Būtent tikėjimas suteikia tinkamą jautrumą išgirsti Dievo atsakymus, suvokti, kad Jis yra geras, nes leidžia mums susitikti su gerais žmonėmis, jei absurdiškai nerastume kitų Jo gerumo apraiškų. Jėzaus klausimas gali kelti nerimą. Atrodo, tarsi po gyvenimo, praleisto tikėjime, paskutiniame žemiškosios egzistencijos etape trumpa pasimetimo akimirka gali būti pražūtinga išganymui. Iš tikrųjų turime prisiminti, kad Kristus kasdien ateina mūsų aplankyti ir, jei esame pasiruošę, nepraleisime susitikimo su amžinybe.

O tikėjimas visada turi būti maitinamas nuolatine malda. Ji būtina mūsų dvasiniam gyvenimui taip pat, kaip kvėpavimas kūnui. Todėl, kai kalbame apie atsivertimo būtinybę, šiandien toks atsivertimas visų pirma yra malda, maitina tikėjimą ir parengia priimti Dievo dovanas. Ją reikia kartą ir visiems laikams išsirinkti pirmiau už viską…

Adolfas Grušas