Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18,9-14)

TIESA APIE SAVE

Mons. Adolfas Grušas

Viena istorija, du veikėjai: fariziejus ir muitininkas… Du vyrai, atėję į šventyklą melstis… Du skirtingi požiūriai: į Dievą, kitus ir save…

Fariziejus laiko save teisiu, nes, kitaip nei kiti, skrupulingai laikosi Dešimties įsakymų. Taip save vertindami fariziejai laikėsi atokiai nuo kitų žmonių, kurių net nepaliesdavo, kad tik „nesuteptų“ savęs. Iš tiesų žodis „fariziejus“ reiškia: „atskiras“. Galbūt jie ir buvo to meto šventieji, nes iš tiesų pasižymėjo religingumu. Nors… kaip tik to meto pamaldieji ir religingieji, pasiremdami Dievo vardu, nužudė Dievo Sūnų…

Fariziejus stovėdamas ilgai tylomis meldžiasi. Jis dėkoja, bet jo malda yra savitikslė, nes jis nieko daugiau nesitiki iš Dievo. Jis susikūrė savo teisumą, siekdamas vienintelio tikslo – jaustis gerai ir nebūti nuo nieko priklausomu, net nuo Dievo. Jis jau turi savo nuopelnų ir jų jam pakanka. Pradžioje jis išvardija tai, ko nedaro, o paskui – tai, ką daro, ir daro daugiau, nei yra reikalaujama. Negalime paneigti, kad jo gyvenimas ir malda iš tiesų yra nepriekaištingi, o mes, atrodytų, turime reikalą su labai geru religingu žmogumi…

Į šventyklą ateina taip pat ir muitininkas. Muitininkai, laikomi okupantų romėnų draugais, buvo kolaborantai, todėl žydai jų nekentė.

Muitininkas supranta, kad jis apgavo Dievą ir vargšus, dirbdamas vieną iš septynių prakeiktų ir žydams uždraustų darbų. Todėl jis stovi atokiai, toli nuo Dievo, ir jo malda labai trumpa. Jis irgi kalba tiesą: jis yra vargšas nusidėjėlis ir žino, kad jam reikia Dievo atleidimo. Iš tikrųjų muitininkas neturėjo nieko, ką galėtų pasiūlyti Dievui, kad tą atleidimą pelnytų, Jis netgi negalėjo pažadėti savo atsivertimo, nes pagal Įstatymą būtų galėjęs gauti Dievo atleidimą tik po ilgo pasiruošimo, o tada jam tektų atsisakyti darbo ir grąžinti 120 procentų viso to, ką buvo pavogęs. Trumpai tariant, beviltiškas atvejis…

Tiek vienas, tiek kitas  kalba apie save tiesą, tačiau Jėzus sako, kad tik vienas, muitininkas, bus išteisintas. Jėzaus paaiškinimas Jo klausytojams turėjo skambėti skandalingai: kodėl muitininkas neprivalo daryti atgailos, ir drauge Dievas atsisako suteikti malonę fariziejui, kuris siekė išgelbėjimo atgaila ir skrupulingu Įstatymo laikymusi.

Fariziejus labai gerai pradeda maldą, bet paskui ima lyginti save su kitais. Tikra malda padeda mums atrasti save Dievo akivaizdoje be klaidingų regimybių. Kaip tik taip elgiasi muitininkas, pripažįstantis, jog yra nusidėjėlis. Jis pripažįsta savo padėtį, savo tikrovę, jis savęs neapgaudinėja. Norėdami laimėti Dievą – tikrąjį turtą, turime pripažinti, jog Dievo akivaizdoje esame vargšai. Kitaip, nei fariziejus, muitininkas žino, kad serga ir jam reikia gydytojo.

Fariziejus slepiasi už to, ką daro, nors mato tik dalį savęs. Jis atmeta savo tamsiąją pusę ir negali pripažinti, kad ir jis, lygiai, kaip muitininkas, yra nusidėjėlis. Fariziejus vykdo religinius įstatymus, yra sąžiningas, bet nelaimingas. „Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju,… nesu toks, kaip kiti žmonės,“ – jis nenustoja kartojęs: „Aš, aš, aš, aš,“ pamiršdamas svarbiausią žodį: „Tu“.

Muitininkas grįžta namo išteisintas ne todėl, kad yra nuolankus, bet todėl, kad atsiveria Tam, kuris yra didesnis už jo nuodėmę. Būtent todėl, kad pripažįsta esąs nelaimingas, jis gali gauti malonę. Būtent todėl, kad jo rankos tuščios, Dievas gali jas pripildyti. Norėdamas prašyti atleidimo žmogus privalo pripažinti, jog yra „nelaimingas“. Muitininkas yra išgelbėtas, nes yra pražuvęs, o Dievas savo  gailestingumą parodo nusidėjėliams. Evangelijos pedagogika glumina: Dievas apsireiškia silpniesiems, o ne stipriesiems, nusidėjėliams, muitininkams ir prostitutėms, o ne tyriesiems…

Tie du personažai esame mes. Mes esame ir fariziejus, ir muitininkas. Nė vienas iš mūsų nėra vien tik teisus ar vien tik nuodėmingas. Blogiausia būtų gyvenime elgtis, kaip muitininkas, o šventykloje – kaip fariziejus. Bent jau verta pasistengti gyvenime laikytis fariziejaus religinių nuostatų tam, kad šventykloje galėtume būti muitininkais.

Tada mūsų menkumas tampa erdve, kurioje Dievas vis dar gali sukurti meilės istoriją…