Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu“. O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos“. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“. Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt“. Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių“. Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. (Lk 16, 1–13)

TIKRASIS TURTAS

Dar vienas Jėzaus palyginimas su netikėta pabaiga: apgautasis giria savo apgaviką. Vis tik šeimininko pagyrimo tikslas yra kitas: jis susijęs ne su prievaizdo nesąžiningumu, o su jo įžvalgumu. Prievaizdas sugebėjo sustoti, pagalvoti ir tada pradėjo suvokti skirtumą tarp netikro ir tikro turto. Tai leido jam priimti sprendimą pasinaudoti žemišku turtu, kad sukurtų tikrąjį turtą, paremtą tarpusavio santykiais. Jis susirado draugų, kurie jį priimtų į savo namus.

„Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt… Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“…

Ko gero, prievaizdas yra pasirengęs atsisakyti jam priklausančio skolos procento, kas žymiai sumažina pagrindinę skolą, tačiau ne tai yra svarbiausia. Kur kas svarbiau yra tai, kad jam tapo aišku, ką reikia padaryti su pinigais. Tai Jėzaus investicijų studijos: pasidalyti skolomis, kad gautume pajamų, draugyste pagrįstų, dvasinių pajamų.

Palyginimą Jėzus tęsia pasvarstymais apie tai, kad gyvenime reikia draugų ir gerų tarpusavio santykių, nes tik jie gali suteikti jums ateitį net „amžinosiose buveinėse“. Amžinasis gyvenimas, amžinieji namai – tai sąvokos, kurios Jėzaus lūpose nurodo ne tiek tai, kas bus gyvenimo pabaigoje – danguje ar pragare, – kiek tai, kas sukuria tikrą gyvenimą jau dabar, čia, mūsų tarpe. Viešpats kalba apie tokį gyvenimą, koks jis turėtų būti, autentišką, Dievo sukurto žmogaus gyvenimą.

Ir čia išgirstame nuostabų įsakymą: susirasti draugų. Net ir tada, jei turime nesąžiningai įgyto turto… Jėzus aiškiai sako: žmonės yra vertingesni už pinigus. Gėris visada yra gėris. Net ir vagies duodama išmalda nenustoja būti tokia. Gėris niekada nebūna nenaudingas. Ne blogis panaikina padarytą gėrį, bet priešingai: gėris atšaukia, anuliuoja, sunaikina padarytą blogį.

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams – Dievui ir turtui.

Didžioji turto galia – paversti žmones ateistais. Tikrasis priešas, Dievo konkurentas, Biblijoje nėra velnias. Iš tiesų Jėzus išlaisvina žmogų iš jį apsėdusių demonų. Dievo konkurentas nėra net nuodėmė, nes Dievas atleidžia ir panaikina nuodėmes. Žmonių visuomenėje tikrasis Dievo konkurentas, alternatyvusis dievas, yra turtas. Jis laimi žmogaus pasitikėjimą, suteikia tikrumo iliuziją, užvaldo širdį. Turtuolio liga yra ateizmas. Nesvarbu, kad jis lanko bažnyčią, nes tai tik išorinis, nekeičiantis esmės dalykas. Turtuolio dievas gyvena banke. Ir jo širdis yra ten, šalia jo pinigų…

Jėzus siūlo išeitį: „pasidaryti bičiulių su apgaulinga Mamona“. Tai paskata tinkamai panaudoti žemiškas gėrybes, visiškai nereiškianti, jog privalome atsisakyti visko, ką turime. Kur kas svarbiau yra panaudoti tai kitų labui, nes jie bus tie, kurie mus priims anksčiau ir geriau už angelus.

O gal Viešpats norėjo pasakyti, kad mylinčių žmonių rankos tampa angelų rankomis? Tai mūsų draugai ir bičiuliai kažkada mums atidarys duris, tarsi dangus būtų jų namai, tarsi raktus į amžinybę mums būtų suradę jie, tie, kuriuos mes vienai dienai ar visam gyvenimui padarėme laimingais…

Adolfas Grušas