Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–326)

 

JO VARDAS – GAILESTINGUMAS

Tėvas gali būti patenkintas arba nusivylęs savo vaiku…

Pirmuoju atveju bus pripažintos vaiko pastangos ir įvertinti jo nuopelnai; antruoju atveju teks rasti būdą, kaip paskatinti vaiką siekti geresnių rezultatų, drauge apsaugojant jį nuo valią paralyžiuojančio nusivylimo. Tėvas niekada nesikeičia: jis visada ištikimas savo meilei vaikams, netgi rizikuodamas senatvėje negauti atlygio už viską, ką gero padarė per savo gyvenimą. Kita vertus, vaikai yra tai, kas susiję su nežinomybe ir visada gali pateikti staigmenų.

Jėzaus palyginime minimas tėvas susiduria su dviem savo vaikų užimtomis pozicijomis, kurios yra tiek pat mįslingos, kiek ir netikėtos. Reikia manyti, kad jis savo vaikus auklėjo pagal tą patį kriterijų, stengdamasis užmegzti nuoširdų dialogą ir skiepydamas jiems dalijimosi, laisvės ir atsakomybės vertybes. Tai galima suprasti iš to, jog tėvo žodžiai plaukia iš širdies, jais jis išlieja visą savo džiaugsmą ir švelnumą. Nors pasakojime apie tai neužsimenama, jo asmenyje atsiskleidžia tėvystės pilnatvė, kaip būna tose šeimose, kai vienam sutuoktiniui  tenka atlieka ir tėvo, ir motinos vaidmenį.

Tokio nuoširdumo ir didžiadvasiškumo akivaizdoje vaikų nutolimas nuo tėvo namų ir mentaliteto gali atrodyti nepaaiškinamas. Vis tiktai tokį pasirinkimą tenka priskirti žmogaus laisvės paslapčiai ir savarankiškumo troškimui, taip būdingą jauniems žmonėms. Jie tam tikru metu nori atsistoti ant savo kojų, o neprašytus patarimus ar net patį tėvų buvimą suvokia kaip netinkamą kišimąsi į jų gyvenimą.

Tai ypač akivaizdu jaunesniojo sūnaus atžvilgiu, kurio pretenzijos į palikimą situaciją užaštrina iki kraštutinumo. Reikalauti palikimo – tai tarsi pareikšti, kad jam tėvas faktiškai jau yra miręs.

„Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį“… Žodžiai apie „tolimą šalį“ liudija, jog jaunuolis nuėjo pernelyg toli, nejausdamas jokio reikalo nuoširdumu atsiliepti į tėvo nuoširdumą. Tikriausiai, jei jis būtų tuo metu kalbėjęs su tėvu, būtų galėjęs suaugti, nesužalodamas savęs.

Stebina jaunuolio pakitusios pažiūros, išryškėjusios tam tikru kritiniu momentu, nors, tikriausiai, jos brendo jau seniai, tačiau dar labiau stebina tėvo neveiklumas, kuomet jis paklusniai vykdo visas sūnaus užgaidas. Kodėl jis nieko nedarė, kad jį sustabdytų? Juk, atsižvelgdamas į savo gyvenimo patirtį ir pažindamas sūnų, jis tikrai numatė, kad pastarasis pasiklys!

Taip yra todėl, kad egzistuoja ne tik mums nesuvokiama žmogaus laisvė, bet taip pat ir lygiai nesuprantama dieviškoji laisvė. Čia kalbama ne apie tai, jog tėvas tylomis pritarė savo vaiko asmenybės žlugdymui, bet apie tai, jog dangiškasis Tėvas gerbia net iškreiptą žmogaus laisvę, kuri patį Dievą laiko savo blogybių šaltiniu ir todėl Jį neigia. Išties liūdna šiandien matyti tiek daug žmonių, laikančių Dievą savo laisvės priešininku, nors Jėzaus palyginimas rodo, kad yra priešingai.

Galbūt, mes įsivaizduojame, kad, jei tėvas būtų savo sūnaus klajonių kelią ar net griovį, į kurį jis įkrinta, palydėjęs ilgesiu, priminimais, raginimais atsiversti, viskas būtų buvę kitaip? Žinoma, ilgesio iš tėvo pusės buvo daug, tačiau ar jaunuolį paskatino grįžti palikto tėvo jausmai, ar duonos stygius? Sprendžiant iš žodžių, kuriuos jis ištarė tėvui, kartodamas iš anksto apgalvotą vidinį monologą, pasikeitimas atrodo netikras ir kupinas suinteresuotumo. Sūnus pakartoja viską, išskyrus žodžius: „priimk mane bent samdiniu“, nes suprato, kad tėvas jam jau atleido, ir nebenori nusileisti iki samdinio rango, kaip manė anksčiau.

Vis dėlto čia nuostabiausiai elgiasi tėvas, kuris sutinka, kad iš jo būtų tyčiojamasi: jam nerūpi, ar sūnus pasikeitė, bet pakanka, kad leidžia į jį žiūrėti ir jį mylėti. Štai kodėl, pamatęs sūnų iš tolo, jis „pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“, taip įveikdamas sūnaus sukurtą atstumą.

Čia suprantame gailestingumo didybę. Tam tikri mūsų sukurti lūžiai yra nepataisomi ir tik dieviška valia gali būti išgydomi. Palyginime minima tėvo paliepimu surengta šventė ir yra tokio išgydymo ženklas. Būtent šioje tėvo asmeniškai surengtoje šventėje nenori dalyvauti vyresnysis sūnus, kuris, tiesa, liko su tėvu, bet jo širdis buvo toli nuo jo. Nutolę nuo Tėvo, mes tampame baisiausių jausmų, griaunančių brolystę, aukomis, ir tada Dievas visada siūlo priešnuodį – džiaugsmą, nes Jis žino, kad maištaujantys vaikai iš tikrųjų yra meilės prašantys vaikai.

Palyginimo pabaiga yra neaiški. Mes nežinome ar tikra buvo jaunesniojo sūnaus atgaila, ar vyresnysis sūnus rado savo širdyje vietos paklydusiam broliui… Visuomet iš žmogaus pusės santykių su Viešpačiu ir artimu baigtis lieka neaiški.

Laimei, Dievas visuomet palieka visiško ir galutinio susitaikymo galimybę…

 

(Mons. A. Grušas)