Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane, bet nebrangina manęs labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir netgi savo gyvybę, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“. (Lk 14, 25–33)

BŪTI MOKINIU

Jėzus vėl keliauja į Jeruzalę, o jį seka didelė minia. Žmonės entuziastingai priėmė tai, ką Jis sako ir daro, todėl stengiasi būti drauge, tačiau Jėzus netrokšta milžiniškų sambūrių. Jis tarsi sako: „Bet ar jūs bent įsivaizduojate, ką reiškia sekti manimi?“ Panašu, kad Viešpats ne tiek siekia patraukti sekėjus, kiek juos atkalbinėja. Aišku viena: tie, kurie nori Juo sekti, privalo rimtai apsispręsti.

Jėzus niekada nieko neklaidino. Jis nesinaudojo žmonių entuziazmu ar silpnumu ir siekė ne minios aplodismentų, bet atsidavimo visa širdimi. Net ir apaštalams Jis sakys: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Jėzus nori subrendusių ir laisvų mokinių, kurie sektų paskui Jį dėl vidinio įsitikinimo, patys priėmę lemtingą sprendimą. Viešpats pirmenybę teikia kokybei, o ne kiekybei, drauge nurodydamas tris sąlygas, kaip reikia Juo sekti.

Pirmoji sąlyga nusakoma taip: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“.

Mus gali gluminti rytietiška frazė „nelaiko neapykantoje“. Čia iš tiesų kalbama apie tai, kas turi būti mylimas labiau ir „laikyti neapykantoje“ reiškia, kad yra didesnė meilė. Jėzus iš tiesų kalba ne apie tai, ką reiktų atimti, bet pridėti. Jis mums gali pasiūlyti kai ką dar gražesnio nei tėvo ar motinos dovanota ir gauta meilė… Su Jėzumi ši meilė bus gyvesnė ir ryškesnė.

Būtų klaidinga manyti, kad ši meilė Kristui konkuruoja su mūsų žmogiška meile. Kristus nėra „meilės varžovas“ ir niekam nepavydi. Dievas negali pavydėti to, ką pats padarė.

Evangelistas Lukas, panaudodamas esamąjį laiką ir rašydamas „būti“, o ne „tapti“ mokiniu, parodo, jog čia kalbama ne tik apie pirminį pasirinkimą, kai tampama mokiniu, bet ir apie elgesį, kuriuo privalo pasižymėti visas krikščionio gyvenimas. Jėzus primena norintiems Juo sekti, kad, nors ir kaip mylėtume „tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris“, jie nėra Dievas. Mūsų meilė jiems primena Dievą, tačiau elgtis su jais taip, tarsi jie būtų Dievas, reikštų: kenkti jiems.

Reiklūs Viešpaties žodžiai leidžia mums atskleisti tiesą apie save pačius. Mokinystės sąlygos, kurias randame šiame Evangelijos pagal Luką puslapyje, yra skirtos visiems. Čia randame tai, ką mokslininkai vadina „Luko radikalumu“. Jėzus pateikia saviesiems radikalų, kvapą gniaužiantį pasiūlymą: Jis prašo meilės, pranokstančios emocinius ryšius. Iš krikščionio reikalaujama „daugiau“. Tai nereiškia: nemylėti žmonių, bet mylėti juos dar labiau dėl Jėzaus.

Antroji sąlyga kalba apie kryžių: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“.

Jėzus savo kvietimu šį kančios įrankį parodo naujoje šviesoje: kryžius kaip laisvės veiksnys. Jėzui reikia laisvų žmonių, nes tik visiškai laisvi žmonės gali mylėti taip, kaip Jis myli. Mokinio pašaukimas nėra kankinystė. Kryžius Evangelijoje rodo neįsivaizduojamus dalykus, tai ką mistikai vadina „meilės beprotybe“. Pasirinkti kryžių – tai pasirinkti mylėti. Tokia yra mūsų, tikinčiųjų, gyvenimo prasmė: mylėti iki galo, iki mirties, nes jei meilė neturėtų veido, dėl kurio reikia mirti, ji būtų tik utopija.

Jėzaus svajonė nėra žmonių procesija amžiname kryžiaus kelyje. Kryžiaus nešimas nėra pasyvios rezignacijos sinonimas. Pakanka tik pakeisti žodį „kryžius“ žodžiu „meilė“, ir Jėzaus kvietimas pasirodys visu savo grožiu: „Jei kas nori eiti su manimi, tegul prisiima visą meilę, kokią tik gali, ir seka paskui mane“. Šia prasme kryžius neturi nieko bendro su kančiomis, ligomis, nelaimėmis ir netektimis, kurias pateikia gyvenimas. Kryžius niekada nėra išbandymas, kurį mums siunčia Dievas, taip pat ir todėl, kad kryžiai, kuriuos nešame, dažniausiai yra mūsų pačių sukurti. Jei įmanoma, turime bėgti nuo kančios, ypač beprasmiškos, tačiau meilė kartais verčia žmogų atiduoti save iki galo, iki savęs išsižadėjimo, iki pasiaukojimo. Tai ir reiškia: „nešti kryžių“. Visų pirma – tai laisvas pasirinkimas, kurį padarome dėl Evangelijos.

Prieš išsakydamas trečiąją sąlygą savo mokiniams Jėzus pateikia palyginimą apie statybą. Kiekvienas pastatas turi būti paremtas projektu, jam reikalinga perspektyva. Taip ir tie, kurie nori pasiekti kažką didingo, negali improvizuoti. Sekant Jėzumi reikia ramybės, tylos, o ne vien akimirkos entuziazmo. Būtina išgirsti Dievo balsą savo širdyje, kad mūsų ateitis priklausytų ne vien tik mums, bet ir Dievui.

Galiausiai išgirstame trečiąją sąlygą: „Kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.

Jėzus nori savųjų laisvo apsisprendimo, o ne asketiškos aukos. Jis prašo išsivaduoti iš nerimo, kuri sukelia noras turėti. Tai žodžiai ne apie turtą materialia išraiška, bet dar kartą primenama širdies laisvė, nes tik nuo to priklauso viskas: ir meilė, ir ištikimybė.

Tai ir yra geroji Evangelijos žinia. Mes tampame tuo, ką mylime. Dievas yra didžiausia Meilė; jei nukreipsime žvilgsnį į Kristų, tapsime, kaip ir Jis, laisvais žmonėmis, žvaigždėmis tamsiame pasaulio danguje…

Adolfas Grušas