Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti  jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas. Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32-48)

KAD KASDIENYBĖ NEUŽSTOTŲ ATEITIES

„Jūs būkite panašūs į žmones, laukiančius savo šeimininko“, – girdime šiandien Jėzaus pamokymą. Tiesą sakant, tai visiems gerai žinoma, nors ir nelabai mielai prisimenama. Lemtingoji valanda mūsų gyvenime gali ateiti kur kas greičiau, nei laukiame, tačiau ir kur kas vėliau, nei tikimės. Jos, kaip tvirtina Išganytojas, privalome laukti budėdami. Didžiausia nelaimė mus ištiktų, jei būtume užtikti netikėtai, apsnūdę. Tai gali atsitikti netgi ir vidurdienį, mums karštligiškai skubant ir staiga suvokus, jog visa, ką darėme, buvo iš tiesų ne tai, ko reikėjo…

Tačiau tai neturi gąsdinti mūsų. Budėjimas – tai ne baimė ir ne įkyri mintis, kad tik nepadarytume ko nors, kas gali būti neteisingai suprasta. Reikia būti atidiems, pasiruošusiems, bet ne išsigandusiems ir pasimetusiems. Mes turime būti veiklūs, bet ne besiblaškantys. Kartais daug nerimo į tikinčiųjų širdis įneša mintis, kad jie nesugeba atpažinti savo pašaukimo ir todėl daro ne tai, kad elgiasi ne pagal Evangeliją.

Kaip tik šios dienos Evangelijos ištraukoje skaitomas Jėzaus palyginimas mus išvaduoja iš tokio nerimo. Išganytojas visiškai nieko nekalba apie aukštas materijas ir kilnius idealus. Jis kalba apie kasdieninių pareigų atlikimą. Jis sako, kad žmogui reikia būti savimi, nors iš tiesų, žinome, kad tai nėra lengva.

Krikščioniui ateitis neturi kelti perdėtų rūpesčių. Ji nėra abstrakti ar neaiški. Ji turi konkretų vardą ir veidą. Tai Jėzus Kristus. Vis tiktai, žengdami į ateitį, liudydami savo viltį, mes negalime šio gyvenimo įsivaizduoti, tarsi laukiamosios salės, kas ne kartą pasitaiko maldinguose svarstymuose. Krikščionis – tai žmogus, kuris žvelgia į ateitį, tačiau drauge tvirtai stovi ant žemės.

Nežiūrint kai kurių kritikų tvirtinimų, tikėjimas ne susiaurina, bet praplečia požiūrį į pasaulį. Jis leidžia šalia visiems įprastų vertybių pastebėti dar ir tas, kurios nėra susijusios su turtu, galybe, pelnu, karjera. Tam tereikia, kad šio pasaulio realybė, kurios atmesti niekas negali ir neturi teisės, neužstotų mums ateities.

Pagal Išganytoją budėti – visiškai nereiškia rinktis tarp dangaus ir žemės. Reikia tik leisti dangiškai šviesai apšviesti šią žemę. Tada viskas tampa kur kas aiškiau, mūsų sprendimai kur kas konkretesni, o kelionė per pasaulį – mažiau varginanti.

Žiburiai, kuriuos mini Jėzus, tikriausiai skirti ne vien laukti grįžtančio šeimininko, bet taip pat apšviečia ir namus, kuriuose gyvename. Tariant kitais žodžiais, jų reikia ne tam, kad apšviestų kelią į dangų, bet kad jų šviesa nutviekstų šios žemės kupstus, kad taip dažnai neklupinėtume…

Adolfas Grušas