Kai skausmas prislegia mano širdį, Dievo meilė palinksta prie jos su užuojauta ir palaikymu. Dievo širdis niekada nebūna tuščia, nes ji dalina. Dalina tai, kas pakelia dvasią ir stiprina. Dievo širdies skausmas dėl žmonių virsta palaima mums. Malonės dovana suminkština mano širdį ir aš renku gerumo trupinius kaip Dievo pėdsakus savo širdyje.

Iš skausmo gimstantis gerumas yra Dievo stebuklas. Be Dievo mes to nepajėgtume išgyventi. Nes suprasti, kad skausmas yra malonė, galima tik įkvėpus Dievui. Skausmo širdis yra arčiausiai Dievo.

Meldžiu Dievą, kad skausmas neužkietintų mano širdies. Dieve, nepagailėk malonių mano širdžiai nuraminti. Atiduodu Tau visą savo širdies skausmą, nes niekas daugiau jo nepriima. Visi bijo skausmo. Ir aš bijau. Bijau, kad skausmo akivaizdoje pakelsiu žodį iš savo lūpų prieš Dievo meilę.

Dievas kviečia dialogui. Mano suvargusi širdis susitinka Dievo širdį, atvertą mano skausmingiems išgyvenimams ir nevilčiai. Nevilčiai dėl žmonių širdies kietumo ir nusikaltimų meilei. Kada aš sugrįšiu prie širdies meilės? Kada išgirsiu nuolatinę Dievo dejonę dėl mano nusikalstamų veiksmų, žodžių, minčių? Dievo širdis dejuoja ir yra nuliūdusi dėl mano aklumo. Dėl mano nejautrumo. Ir Dievas panyra į skausmą dėl manęs, bet tai nesutrukdo Jam padovanoti malonių, prikeliančių širdį Dievo numatytam gyvenimui.

Lengviausia prisiglausti prie skausmo sužeistos Dievo širdies, nes Jis toks panašus į mano vargingumą. Aš tokį Dievą lengviau atpažįstu. Einu skausmo keliu ir jaučiu, kad tame kelyje sutiksiu Dievą. Nes Jis pirmas iškentėjo skausmą ant kryžiaus lyg sakydamas, kad žemėje yra daug skausmo, bet Viešpats su kryžiumi jį nunešė pirmas. Skausmo kelią pradėjo eiti Dievas.

O toliau aš einu, bet jau einu su Dievu. Einu su savo skausmu, bet Viešpats neša mano skausmą kaip savo kryžių prisikėlimo link. Skausmas nenurimsta ir aš laukiu Dievo žvilgsnio, raminančio ir atnešančio malonių mano iškankintai širdžiai. Aš sutinku Viešpatį su kryžiumi ir prašau Jo: panešk ir manąjį kryželį. Tą skausmą, kurį Tu, Dieve, išgyveni dėl pasaulio sujunk su manuoju skausmu. Susitikęs su Dievo skausmu, mano skausmas virsta malone gyventi Dievo valia skirtą gyvenimą.

Kad ir koks didelis būtų skausmas, turiu eiti pirmyn. Kaip ir Dievo širdies skausmas, privertęs Viešpatį nužengti ant žemės. Mažytis Kūdikėlis Jėzus ėdžiose ir šalia gulintis skausmas. Kai pasilenkiu ties Kūdikėlio Jėzaus ėdžiomis, jaučiu, kad čia yra visas pasaulis. Mano gyvenimas Viešpaties širdyje. Nėra saugesnės vietos išsiverkti ir pajusti širdies palengvėjimą. Ieškau Dievo ir gaunu gausybę malonių. Iš Dievo skausmo širdies. Dėl skausmo, kurį išgyvenu, dėl skausmo, kurį pati sukėliau.

Dievas dovanojo man laisvę pasirinkti. O aš taip dažnai renkuosi negerus dalykus. Blogi mano pasirinkimai žeidžia Dievo širdį. Žeidžia, kai aš visada trokštu būti pirma. Būti visada pirmai ne visada pergalė. Reikėtų palaukti ir atsiliekančiųjų – taip gimsta bendrystė. Dievas visada laukia, nes nuo Jo aš atsilieku nuolat. Dievo širdis yra visada pasiruošusi žmogų priimti. Jeigu mano širdis nuolanki, ji greičiau randa kelią pas Dievą. Mano nuolankumas geriau supranta Dievo valią ir lengviau ją pasirenka.

Skausmo aš nesirenku, tačiau priimu jį, jeigu tokia Dievo valia. Priimu dažnai to nesuprasdama, bet mylėdama. Pamilti savo skausmą – tai pamilti savo gyvenimą su įvairiausiais jo vingiais. Mylėdama nepasiklysiu. Mylėdama paversiu savo skausmą nuopelnu savo sužeistai širdžiai. Savo sielai ištyrinti. Ir skausmas tampa permatomas, čia pamatau Dievo veidą.

Kai pamatau Dievo veidą, Jis atsidūsta. Atsidūsta, nes Jį atpažinau. Atpažinau iš Dievo sužeistos širdies. Ir čia mano kaltė. Dievo skausmo priežastis yra mano kaltė. Nors kartais mano širdis kupina skausmo dėl pasaulio blogio, kuriam aš nedarau įtakos. Dievas visą skausmą pasiima į savo širdį, kad dovanotų man malonės dovanas. Dievo malonės apšviesta aš galiu teisingiau pasirinkti, mažiau skaudinti Dievą ir save pačią. Iš Dievo skausmingos širdies malonė gimsta iš meilės, užuojautos ir palaikymo.

Dievas perkeičia mano gyvenimą, mano širdį ir gausina mano gerus ketinimus. Mano pasaulis atsistoja prie Dievo širdies durų ir laukia pakvietimo. Laukia pakvietimo švęsti dieviškuosius slėpinius. Dievas apkabina stipriai mano gyvenimą ir jaučiu, kaip Jo malonė atveda mane prie gėrio ištakų. Dievas neatsimena mano išpažintos kaltės, Dievas tik į savo širdį priima skausmą, kad jį perkeistų.

Einu susikaupusi, nesidairydama, laukdama savo širdies atsivėrimo. Einu Dievo link ir tikiuosi būti Jo priimta. Priimta į Jo širdį. Pripildytą malonių. Dalinančia malones. Aš niekada neprašau tiek daug malonių, kiek Dievas jų gali duoti. Beribėje Dievo širdyje – beribės malonės. Artėdama prie Dievo vis aiškiau matau ryškėjantį žydros spalvos dangaus kraštelį. Bandau aprėpti Dievą savo žvilgsniu – Dievas leidžiasi būti mano sugaunamas. Žydras dangaus kraštelis kaskart vis platėja, ir mano širdis platėja nuo meilės Dievui.

Sustoju savo kelionėje. Dar nepriėjau Dievo skausmo vietos – Jo širdies. Pilnos malonių. Tos malonės skirtos man apdovanoti. Malonė iš meilės – ne iš pareigos. Ta meilė, kurios aš ieškau visą gyvenimą. Ir einu per gyvenimą palaikoma Dievo. Palaikoma Dievo malonės. Visą savo gyvenimą atiduodu Dievui. Savo širdį atiduodu.

Dievas mane pasitinka, nes visada laukia. Laukia skausmo perverta širdimi, kad Jį atpažinčiau ir su pasitikėjimu priimčiau Dievo malones. Malones, stiprinančias mano gyvenimą.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt