Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13–21)

BEGALINIS TURTAS

Mons A. Grušas

Įsiterpus nežinomam asmeniui iš minios šio sekmadienio apmąstymų tema iškyla labai netikėtai: kokią vietą savo gyvenime krikščionis turėtų skirti turtui?

Kaip dažnai pasitaiko Evangelijoje (ir gyvenime), Jėzus neduoda atsakymo į Jam pateiktus klausimus. Jėzui labiau patinka atverti horizontus, nes Jis atėjo į pasaulį ne tam, kad veiktų žmogaus vietoje. Dievas, sukurdamas mus, davė ir gebėjimą išspręsti visus iškylančius praktinius klausimus. Biblija pripažįsta, kad Dievas yra visa ko pradžia, tačiau drauge teigia, kad kūriniją valdyti turi žmogus. Jėzus nori paskatinti savo klausytojus pažvelgti į tikrovę kitu – Dievo žvilgsniu. Tai subtilus ir žavus pasiūlymas pagalvoti apie žmogaus laisvę: žmogus ne vykdo iš aukštybių duotus nurodymus, o suranda kelius, vedančius jį pas kitus žmones ir pas Dievą.

Jėzaus pokalbis šmaikštus ir ironiškas. Kaip dažnai pasitaiko, Evangelija nemini vardo žmogaus, kuris kreipėsi į Išganytoją, kaip į rabiną, nes pastarieji buvo ne tik teologai, bet ir teisininkai, į kuriuos buvo galima kreiptis, sprendžiant teisinius klausimus. Kilęs ginčas yra susijęs su paveldėjimu: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Dėl šios priežasties žmonės ir dabar labai dažnai ginčijasi šeimose, nes tiek tada, tiek dabar esame įsitikinę, jog saugumą užtikrina turima nuosavybė. Apskritai, Jėzui užduotas klausimas buvo kažkiek nekorektiškas, nes Įstatymas numatė, kad tėvo mirties atveju palikimas turėjo atitekti vyriausiajam vyriškos lyties vaikui ir nebuvo dalijamas. Kitiems vaikams priklausė tik tam tikra dalis kilnojamojo turto.

Jėzus atsako nekantriai, nes žmogaus kreipimesi įžvelgė ne teisingumo troškimą, bet geismą turėti: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Panašu, jog abu broliai tiki, kad laimę jiems suteikia tai, ką jie turi, o ne tai, kas jie patys yra, todėl Jėzus sąmoningai savo kalbą kreipia link esminių dalykų.

Prie šio pamokymo Jėzus prideda palyginimą apie turtingą, bet kvailą žmogų. Tas žmogus nėra nei nesąžiningas, nei godus, bet nori tik tinkamai panaudoti savo uždirbtus pinigus ir vieną dieną ramiai jais mėgautis. Argi mes nedarome to paties? Palyginimo turtuoliui iš tiesų stinga „gyvenimo išminties“, nes jis negyvena dabar, šiandien. Jis visada vartoja būsimojo laiko veiksmažodžius, tarsi manydamas, kad žemiškasis gyvenimas niekada nesibaigs. Ko gero, visi pažįstame žmonių, gyvenančių taip, tarsi niekada nemirtų, tarsi visada turės dar vieną galimybę, dar vieną gyvenimą…

Lukas pasitelkia vieną iš savo literatūrinių priemonių: jis pasakoja palyginimo veikėjo mintis. Tai gyvenimo programa, kurioje yra tik „aš“: „Aš padarysiu, aš nugriausiu, aš pastatysiu, aš surinksiu…“, o prie viso kito pridedamas būdvardis „mano“: „Mano derlius, mano sandėliai, mano nuosavybė, mano gyvenimas, mano siela”. Šis žodis „mano“ panašus į savotišką maniją.

Iš tikrųjų nereikia laukti ateities, kad galėtume gyventi, nes taip rizikuojama mirti negyvenus. To, ko nemylime, kuo nesimėgaujame dabar, niekada nebegalėsime pakartoti, nes rytojus niekada nebus toks, kaip ši diena.

Palyginimo žmogus nori padidinti savo erdvę, tapti svarbiu ir didžiu. Jis susieja save su tikslais, kuriuos reikia pasiekti, su iliuzija, kad yra kažkas materialaus, kas gali užpildyti jo laimės troškulį. Jo tariamą didybę lemia ne tai, kas jis iš tiesų yra, o tai, ką turi. Jis nežino, kad turtai žada, bet nevykdo, jie neužpildo nei širdies, nei ateities.

Tikrovė yra paprasta ir stulbinanti: mano lobis esu aš pats. Jei lauksime, kad kažkas mus padarys laimingais, niekada nebūsime laimingi. Laimė jau yra čia, tik reikia išdrįsti sustoti, įsiklausyti ir ją pasirinkti.

Reikia turėti omenyje, kad Jėzaus požiūriu turtas yra palaima. Tokio principo buvo laikomasi Senajame Testamente, ir Viešpats šio požiūrio neatmeta. Turtas savaime nėra nešvarus, bet pavojingas. Jei juo nesidalijama, jis virsta prakeiksmu. Gausa turi tapti galimybe padėti tiems, kuriems gyvenime ne taip pasisekė. Neatsitiktinai palyginimo žmogus yra turtingas, tačiau vienišas: aplink jį nėra nė vieno žmogaus. Šis žmogus turtingas daiktais, bet elgeta meile, jis turtingas, tačiau jaučiasi, tarsi stovėtų dykumos viduryje. Turtuolis būtų tapęs turtingesniu Dievo akyse, jei būtų naudojęs savo turtą, padėdamas kitiems.

Ir tada ateina tikėtinas netikėtumas: staigi mirtis…

Tiesą sakant mirtis yra logiška jo pasirinkimo pasekmė: iš tikrųjų jis jau buvo miręs savyje, dvasine prasme jau buvo gyvas lavonas, nes toks gyvenimas yra lėta mirtis.

Egzistuoti, dar nereiškia: gyventi. Egzistavimui pakanka valgyti, gerti, miegoti, o, norint iš tiesų gyventi, reikia kur kas daugiau.

Jei norime būti laimingi, pirmiausia turime galvoti ne apie kaupiamus daiktus. Vienintelis turtas, kurį verta kaupti, ir kuris lydi mus per amžinybės slenkstį, yra gražūs, tyri, autentiški, laisvi santykiai. Viena aišku: jei pasirenkame Kristų, Jis ir bus tas turtas, kuris niekuomet nenuvils…