Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. XIV eilinis sekmadienis

Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarki-te: ‘Ramybė šiems namams!’

TIKINČIOJO KELIAS

Mes neturime tikėtis kažko ypatingo. Tikintysis, Viešpaties mokinys, gyvena gatvėse, namuose, kasdienybės ir visos žmonijos istorijoje. Tekstai, padedantys jam gyventi išmintingą ir vaisingą gyvenimą, yra surašyti Biblijoje. Tai, kas tikintįjį išskiria iš kitų žmonių, kyla iš širdies ir pasireiškia paprastomis kasdienėmis nuostatomis.

Šiandien yra eilinė diena. Tokia pati, kaip ir visos trys šimtai šešiasdešimt penkios metų dienos. Tačiau drauge tai ypatinga diena. Dievo diena…

Anoniminė diena, atrodo, nesuteikianti papildomų spalvų ir skonio gyvenimui, santykiams su kitais žmonėmis, buvimo poroje patirčiai, visam tam, kas vyksta už mūsų namų durų. Tačiau tai brangi diena. Dievo diena…

Tokią paprastą savaitės dieną Jėzus ir išsiuntė septyniasdešimt du savo mokinius, kad jie po du eitų į namus ir „skelbtų apie prisiartinusią Dievo karalystę“.

Jie neprivalo daryti ką nors neįprasto. Jiems tereikia būti žodžio ir gyvenimo liudininkais. Tai reiškia: būti paprastais žmonėmis, kurie gali pasitenkinti tuo, ką jiems pasiūlo valgyti, sugeba priimti iššūkius bei išbandymus ir atsiliepti į juos padėdami, rūpindamiesi kitais, besidalydami gausa ir skurdu.

Mokiniai paklūsta Jėzui. Nors jie nėra sielovados specialistai, jie puikiai pažįsta Mokytoją, todėl žino, kaip Jį skelbti, žino, kaip Jį nešti žmonėms. Jie taip pat žino, ir kaip reikia eiti toliau, jei jų skelbimo nesiklauso ir jų pačių nepriima…

Tačiau grįžę jie džiaugiasi tuo, ką pasėjo ir ką surinko. Tame ir slypi jų apaštalavimo sėkmė.

Galbūt ir mums reikia suprasti, ką reiškia: skelbti Jėzų. Tai nėra išorinis demonstravimas, pasipuikavimas ar sėkmė, tai nėra ir  kupinos krykštavimo ir pramogų šventės parengimas.

Tai kelionė be krepšio ar pinigų, be jokių garantijų. Jie eina, kaip vargšai, turintys vienintelį lobį: Jėzų ir Karalystę, kurią Jis pats skelbia ir prašo, kad mes irgi tai darytume.

Mes, „vynuogyno darbininkai“, „nereikalingi tarnai“, visuomet paklusnūs Viešpačiui…

Jei mūsų kelionė yra tokia, joje mes patys atrandame, jog didžiausias ir kartais nuviliančias pastangas atlygina motiniškas gerumas Dievo, kuris glaudžia mus prie savo krūtinės ir apdovanoja savo malonėmis. Niekada nepamirškime: Dievas nėra išnaudojantis darbdavys, bet mylintis tėvas, kuris padeda mums suprasti visas Jo švelnumo paslaptis.

Krikščionis nėra vadybininkas, kuris yra įpareigotas galvoti apie pinigus, saugumą ar apgyvendinimą.

Tai žmogus, kuris eina Jėzaus pėdomis, žinodamas, jog Jis dažnai neturi duonos, kad galėtų pasimaitinti, neturi pagalvės, ant kurios galėtų padėti galvą, neturi net ir paprasčiausio čiužinio, ant kurio galėtų pailsinti savo kūną.

Kiekvienas Jėzaus mokinys, tegul ir pats paprasčiausias ir neturtingiausias, moka nuolankiai pasibelsti į duris. Jis nori atnešti Mokytojo balsą, Mokytojo Meilę, Jo neturtą, Jo gyvenimo žodį…

Didžiausias mūsų tikėjimo pasiekimas yra tai, kad mus sutikę broliai ir seserys, sutikę  mus, gali pasakyti, jog mes tikime Jėzų, nešiojame Jį, kad mūsų veidas atspindi Jo veidą.

Visa kita tėra tuščias ir kvailas pasipūtimas ir dezorientacija, kai pamirštame Jėzų, mėgindami pakeisti Jį savimi…

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-07-02


© 2022 www.zarasuparapija.lt