Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16, 12–15)

DIEVO DŽIAUGSMAS

Žmogus naikina, jo elgesys kelia baimę, suplėšydamas nakties tylą, ją užpildydamas nuolatiniais grasinimais, visa naikinančiais ginklais…

Žmogus teršia aplinką, griauna namus ir myli savo sukurtus griuvėsius, pripildydamas galvas ir širdis be paliovos aidinčių ir bauginančių šūvių. Vietoje to, kad pasirinktų poilsį, sąžiningą darbą ir ramybę jis piktybiškai skleidžia siaubą.

Mes prisitaikome prie šio mirties spektaklio, užuot kontempliavę Dievo Išmintį ir supratę, kad joje yra tikroji palaima ir tikrasis mūsų džiaugsmas.

Pirmajame šios iškilmės Mišių liturgijos skaitinyje skaitome tikrosios Išminties liudijimą: „Aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje“.

Švenčiausioji Trejybė ir yra dialogas, bendrystė, amžina šypsena. Tai nuolat perduodama meilė. Tai daina ir melodija, šokis ir nuostaba.

Kodėl tad Dievo kūriniui patinka tamsa ir jis pasitenkina tamsos darbais?

Yra tik vienas atsakymas: mes nemėgstame kreipti žvilgsnio į nuostabius ir vis naujus Dievo darbus. Mes nemylime neįkainojamos dovanos Dievo, kuris kiekvieną savo kūrinį – žmogų padarė ne ką menkesnį už save, apvainikuodamas jį garbe bei šlove.

Šiandien yra Švenčiausiosios Trejybės iškilmė. Šiandien galime vaikiškomis, nekaltomis ir tyromis akimis žvelgti į neregėto grožio Dievą: Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Šiandien kontempliuojame Dievo Šeimą, kuri žino tik vieną žodį – meilę. Jei paklaustume Trejybės, koks yra Jos vardas, gautume tokį atsakymą: „Mano vardas yra Meilė. Meilė, kuri dovanojama jums. Meilė, kuria dalijuosi su jumis. Darydamas kūrimo stebuklą, galvojau tik apie jus, mano vaikai. Viską atidaviau į jūsų rankas. Visa patikėjau jums ne tik tam, kad tuo mėgautumėtės, bet ir tam, kad puoselėtumėte. Suteikiau jums protą ne tam, kad jį panaudotumėte naikinimo instinktui, bet norėjau, kad būtumėte kūrybingi, kurdami Grožį, ir kad mano grožis per jus pasiektų kiekvieną būtybę“.

Grožis, o ne naikinimas gimdo dorybę. Mes suprantame, kad gyvenime gali būti išbandymų ir sunkumų, tačiau tai nėra Dievo pykčio ar keršto ženklas. Tos blogybės – tai mūsų pačių ribotumo ženklas. Trejybė net ir tada, kai žmogus išgyvena vargo ir skausmo metą, visada yra kartu su juo, padėdama tuos išbandymus paversti ne mirtimi, bet kantrybe. Kantrybė yra įrodyta dorybė, padedanti kurti atvirus nuoširdžius ir vis naujus santykius tarp žmonių. Iš kantrybės, kuri yra dialogas, susitikimas, taikos ieškojimas, įvairovės priėmimas, gimsta viltis.

O viltis niekada ir nieko nenuvilia…

Dievas Tėvas, mylimasis Sūnus, Šventoji Dvasia – Meilė niekada nepavargsta kurti džiaugsmą ir perduoti jį mums. Juk mūsų širdys sukurtos pagal Dievo paveikslą ir yra panašios į Jį.

O Šventasis Raštas – tai Dievo meilės žmogui ir džiaugsmo knyga, laukianti, kol mes joje parašysime savo skyrių…

Adolfas Grušas