MAŽUMO DIDYBĖ

Mons. Adolfas Grušas

Žmonių, besiklausančių Jėzaus, buvo tiek daug, kad situacija ėmė darytis įtempta, ir Jam atrodė geriau pasitraukti nuošaliau. Norėdamas leisti pailsėti iš misijų kelionės grįžusiems mokiniams Viešpats iškeliavo į Betsaidą, esančią už žydų teritorijos ribų, tačiau, atvykęs ten, pamatė, kad minia Jį aplenkė, todėl, užjausdamas pasimetusius žmones, Jėzus vėl pradėjo juos mokyti.

Ir taip atėjo vakaras…

Apie duonos padauginimą evangelistai pasakoja šešis kartus. Reikia manyti, kad šis stebuklas tikrai turėjo apaštalams padaryti ypatingą įspūdį.

Žmonės yra alkani, mes visi esame alkani: trokštame prasmės, laimės, dėmesio, meilės. Juk visas mūsų gyvenimas yra ne kas kita, kaip nuolatinis laimės ieškojimas, siekiant užpildyti prasmės alkį širdyje. Tačiau atėjo vakaras, ir iškilo problema: kur pamaitinti visus šiuos žmones? Lukas atkreipia mūsų dėmesį į vieną detalę: kol minios seka paskui Jėzų, apaštalai yra toli nuo Jo ir, kada jiems pavyksta prisibrauti prie Jėzaus, ragina Jį „paleisti žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto“, nors nesakoma, kad žmonėms būtų nusibodę klausytis Jėzaus. Jėzus pastebi, kad minia Jo laukia, yra išalkusi Jo žodžio, todėl neatstumia nuo savęs žmonių, bet priešingai: paprašo Dvylikos padėti Jam. Apaštalai, kaip ir mes panašiu atveju, tikisi sprendimo iš Dievo, o Jis prašo, kad tą problemą spręstų jie patys.

„Jūs duokite jiems valgyti,“- sako Jėzus. Ši frazė turi dvigubą prasmę: viena vertus, Viešpats kviečia apaštalus pamaitinti dykumoje susirinkusius žmones, kita vertus, primena jiems, kad vienintelė tikra galimybė tai padaryti – tai dovanoti save. „Padovanokite save šiems žmonėms“, – taip galima suvokti Išganytojo raginimą. Galime dovanoti savo daiktus, pinigus, laiką, bet vienintelė tikra dovana yra dovanoti save, dovanoti savo gyvenimą, nes tik tai suteikia žmogaus gyvenimui vertę.

Pats savaime šis prašymas nelogiškas: apaštalai teturėjo tik penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Iš tiesų to galėjo pakakti dviejų žmonių vakarienei, ir, pagal visus logikos dėsnius, patys apaštalai turėjo likti pusalkaniai. Tačiau Jėzaus žodžiai skamba nelogiškai tiems, kurie neturi tikėjimo, kurie nemąsto širdimi, nes tik toks požiūris įgalina dalytis net tuo, ko neturime. Jėzus nepadaugina maisto, neatlieka stebuklingų veiksmų, nesiekia padaryti įspūdį. Tikrasis stebuklas yra dalijimasis – tai laužoma Duona, kuri pasotina Žodžio klausančiųjų alkį. Maisto nedaug – penki duonos kepalai ir dvi žuvys penkiems tūkstančiams žmonių, bet tai visiškai nesvarbu. Jėzus skaičiuoja, vadovaudamasis ne mūsų žmogiškais kriterijais. Jis ima, laimina, laužo ir duoda: šie Eucharistijos veiksmažodžiai kalba apie meilės visuotinumą.

Jėzus iš tiesų kalba labai aiškiai: viskas prasideda nuo mažų dalykų. Reikia tik pasitikėti savimi ir gyvenimu, nes visa, kas didinga, kažkada buvo maža. Ne vienam iš mūsų pasitaiko, prieš pradedant kokį didelį darbą, netekti drąsos. Taip atsitinka todėl, kad visada galvojame apie tai, ką turime, o ne apie tai, ką galime padaryti. Mes ir save turime vertinti ne pagal tai, kas esame, bet pagal tai, kuo galime tapti. Tokia yra ir duonos padauginimo prasmė: kuo daugiau dalijamės, tuo daugiau turime.

Jėzus nusprendė pasilikti tarp žmonių trapiame ir kasdieniškame duonos ženkle. Jis galėjo pasilikti tūkstančiais kitokių būdų, galbūt, palikdamas mums galingą ir nedviprasmišką savo buvimo ženklą, kuris įtikintų net labiausiai abejojančius, tačiau to nepadarė, nes tai nebūtų atitikę Jo stiliaus. Visas Viešpaties kūnas, Jo istorija, Jo aistringas meilės gyvenimas yra tame trapiame ir iš pažiūros nereikšmingame duonos gabalėlyje, kurį galima valgyti, kontempliuoti, branginti…

Atrodo, mažai? Ko gero, tai labai daug…