Jėzus pasakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“.

---

„Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46-53)“

 

IŠ ŽEMĖS KELIŲ Į ŠIRDĮ

Mons. A. Grušas

Bendraudami su mylimu žmogumi jaučiamės saugūs, mus apima džiaugsmas, pranokstantis visus grynai žmogiškus jausmus. Vien mintis, kad mylimasis gali kada nors mus palikti, liūdina ir slegia.

Jėzus, Mokytojas, klusnus ir nuolankus Draugas, mūsų gyvenimo samarietis, kupinas švelnumo ir atjautos, palieka mus vienus… Kas žino, kiek kartų nuo tos akimirkos, kai Jėzus pasakė jiems  apie savo sugrįžimą pas Tėvą, apaštalai klausė savęs: „Ką darysime?“

Jėzus paklūsta Dievo planui. Kaip ir buvo sakęs, jis pasikviečia savo draugus, jų akivaizdoje atsiskiria nuo žemės ir keliauja į dangų. Apaštalai lieka pakylėti ir drauge nuliūdę. Jiems stinga drąsos palikti tą išsiskyrimo vietą. Tik du baltai apsirengę vyrai savo žodžiais sugrąžins juos į tikrovę, į tikinčiųjų bendruomenę.

Jėzaus mokiniai suprato du dalykus. Pirma, Evangelija pasaulyje sklinda per jų žodį, kurį sustiprina Šventoji Dvasia. Antra, mokinio pašaukimas nėra likti užsidarius namuose. Mokinys yra skirtas pasauliui. Jam reikia keliauti į visus pasaulio pakraščius, ten kur buriasi sužeisti ir pavargę žmonės.

Tariant popiežiaus Pranciškaus žodžiais Bažnyčia visada yra svetinga ir atvira karo lauko ligoninė. Ji yra arti, čia pat. Ji, kaip kiekvienas žmogų mylintis samarietis, yra artima žmonių kančiai ir išgyvenimams.

Jėzus grįžta pas Tėvą ir prašo mūsų pasinerti į pasaulį, būti pasaulyje, neišsiskirti iš kitų žmonių, kurie kenčia, verkia ir džiaugiasi.

Mūsų keliai – tai dulkėti žmonių, bėgančių iš vergijos, persekiojimų ir vargo, kad atrastų žmogiškąjį orumą, keliai. Tai keliai tų, kurie nusigręžė nuo Dievo šeimos namų slenksčio, nes patyrė tik abejingumą ar prievartą.

Mes esame pašaukti tapti Jėzaus, mūsų džiaugsmo ir turto, buvimu pasaulyje per visus amžius ir laikus. Jis, Viešpats, švelnus ir mielas brolis, kelionės bičiulis, prašo, kad neužsidarytume savyje, bet atidarytume visas duris, papasakotume apie Jo prisikėlimą, ir visi per mūsų liudijimą Jį pajustų.

Deja, mūsų bendruomenės ir mes patys labai dažnai esame labai toli nuo Prisikėlusiojo. Esame susigūžę savo išgyvenimuose ir todėl remiamės savo senais ir nereikšmingais ištekliais…

Žengimas į dangų kviečia mus nešti Jėzų pasauliui, visiems teikti Jo ramybę ir palaiminimą. Jis nereiškia, kad Jėzus mus paliko. Ši šventė ragina mus pasinerti į didelį džiaugsmą, nes Mokytojas nuėjo paruošti mums vietos, o tuo tarpu Jis dovanoja mums mielą Šventosios Dvasios turtingumą, apie kurį kalbama: tobulas Guodėjas, mieliausias sielos Svečias, saldžiausias Palengvinimas, Stiprybė ir Drąsa, Apsivalymas ir Meilė.

Dvasia nuplaus tai, kas mumyse nešvaru, išgydys tai, kas serga, atgaivins išdžiūvusios širdies meilę, įveiks mūsų nusivylimą, pravers šarvuotas mūsų uždarumo duris, kad atvertų mus prarasto ir pavargusio pasaulio tikrovei.

Žvelkime į dangų, kuris pasitinka prisikėlusį Jėzų, ir drauge nepamirškime, kad mūsų kojos dega, o žemė kviečia mus į nenuilstamą kelionę. Tie Jėzaus rodomi keliai yra kupini skausmo ir troškimų, baimių, o drauge džiaugsmo, sielos ir kūno ramybės ilgesio.

Žengdamas į dangų Jėzus iš žemiškų kelių persikelia į širdį ir apsigyvena mumyse. Jis pasilieka su mumis visada, iki savo šlovingo sugrįžimo. Jis nėra stovyklą paliekantis pabėgėlis, kuriam pakanka dabar, atrodytų, beprasmių tradicijų, bet mūsų bendrakeleivis. Jis yra mumyse, kartu su mumis ir visais klystančiais kūriniais…