Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. IV Velykų sekmadienis

 

Dėl mūsų dėmesio varžosi dviejų rūšių žmonės: suvedžiotojai ir mokytojai. Suvedžiotojai – tai tie, kurie žada lengvą gyvenimą ir lengvus malonumus, tuo tarpu tikrieji mokytojai suteikia mūsų gyvenimui sparnus ir vaisingumą, atveria naujus horizontus.

„Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena. (Jn 10, 27-30)“

BALSAS APIE MEILĘ

Adolfas Grušas

„Manosios avys klauso mano balso“… Tai ne komanda, kurią reikia vykdyti, bet draugiškas balsas, kurį galima priimti. Mokėti klausytis – tai priimti gyvenimo grožį, tiesa, kaip teigia šventasis Benediktas, klausytis reikia širdimi. Mus mylinčio žmogaus balsas pasiekia širdį anksčiau, negu galėsime suvokti pasakytų žodžių turinį. Mylimo žmogaus balsas apgaubia ir persmelkia visą mūsų būtį, nes ištaria mūsų vardą, kaip niekas kitas pasaulyje. Tai Marijos Magdalietės patirtis Velykų rytą, ją nusako ir kiekvieno kūdikio elgesys, kai jis, dar nesuvokdamas žodžių prasmės, atpažįsta motinos balsą, nustoja verkti, nusišypso ir glaudžiasi prie jos…

Balsas yra mylinti būties daina. Tai primena Giesmių Giesmės knygos eilutės: „Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas“, o dar prieš ateidamas jis savo ruožtu trokšta išgirsti mylimosios balsą: „Leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus“…

Kaip tik apie tai mums kalba ir šio sekmadienio trumpa Evangelijos ištrauka – apie meilę. Mes suprantame, kodėl avys klauso savo ganytojo balso. Jos tai daro ne verčiamos, bet todėl, kad girdimas balsas yra mielas ir kalba apie ateitį: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą“,– sako Išganytojas. Tai gyvenimas, duodamas be jokių sąlygų, be ribų, net dar negavus mūsų atsakymo.

Dėl mūsų dėmesio varžosi dviejų rūšių žmonės: suvedžiotojai ir mokytojai. Suvedžiotojai – tai tie, kurie žada lengvą gyvenimą ir lengvus malonumus, tuo tarpu tikrieji mokytojai suteikia mūsų gyvenimui sparnus ir vaisingumą, atveria naujus horizontus.

Toks mokytojas yra mūsų Viešpats, kuris savotiškai nustebina mus kovos įvaizdžiu: „Niekas jų neišplėš iš mano rankos“. Tai toli gražu ne tas šventuose paveikslėliuose vaizduojamas nusaldintas ir dailių bruožų ganytojas, supamas ėriukų, pievų ir upelių. Jėzaus rankos – tai stiprios kovotojo su vilkais ir plėšikais rankos, energingos rankos, laikančios vaikščiojimui ir kovai skirtą lazdą.

O jei mes dar ko nors nesupratome ir mus toliau kankina abejonės, Jėzus įtraukia ir Tėvą: „Niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos“. Niekas, niekada… Du tobuli, absoliutūs žodžiai, kurie kviečia visus kūrinius: niekas niekada daugiau neišleis tavęs iš Dievo rankų glėbio. Stiprus ryšys, kurio neįmanoma nutraukti. Meilės mazgas, kurio niekas neatriš…

Amžinybė – tai Dievo ranka, paimanti mus už rankos. Mes, kaip kokie žvirbliai, žinome, kad mūsų lizdas yra Jo rankose, vaikai tvirtai laikomės rankos, kuri neleidžia parpulti.

Taip ir mes, Jo paveikslas, maži mažos kaimenės ganytojai, pasinaudodami didžiojo Ganytojo balsu  prabylame į tuos, kurie yra mums svarbūs: „Niekas niekada neišplėš tavęs iš Dievo rankų“.

Ką geresnio galima būtų palinkėti mylimam žmogui?!…

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-05-07

Naujausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt