Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Verbų sekmadienis

Jėzus žengia į mirtį ir pereina ją, surinkdamas visus žmones iš tolimiausių kampelių, ir Dievas Jį prikelia, kad visiems būtų aišku, jog tokia meilė niekuomet neišnyksta, ir tas, kuris ja gyvena, jau padarė žingsnį amžinybės kelyje…

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“. Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 28–40)

TIK MEILĖ

Ateina pačios svarbiausios dienos, kai, atrodo, viskas sulėtėja ir liturgija, iki šiol atliekama įprastu ritmu, tarsi stabčioja, ramiai, sakytume, valanda po valandos kviesdama įsigilinti į paskutinių Jėzaus dienų Žemėje prasmę: nuo įžengimo į Jeruzalę iki Marijos Magdalietės bėgimo link kapo ir angelų šalia nuristo nuo kapo angos akmens…

Evangelijoje matysime Jėzų, palikusį šventyklą ir aštrius ginčus su tautos valdančiųjų viršūnėmis bei pasitraukusį į Betaniją – Lozoriaus, Mortos ir Marijos namus – pas draugus, kur galima atsikvėpti ir pasisemti bent kiek drąsos prieš laukiančią kančią. Jėzus nori būti ne vien tik Mokytojas, bet taip pat ir Bičiulis. Jis nuo minios pasitraukia prie Marijos, kuri, paėmusi į savo rankas Jėzaus kojas, plauna jas, ir glaudžia, kaip lobį, prie širdies. Tą akimirką Jėzuje, sakytume, nėra nieko dieviška: vien tik pavargęs žmogus, žinantis, kad jo laukia skaudi mirtis…

Nardo tepalas, išliejamas ant Jėzaus kojų, atrodo, toks svetimas dangiškiems įkvėpimams, ir toks artimas dulkėms, iš kurių esame sukurti. Tai kojos, ėjusios Galilėjos keliais, kojos, kurios tarsi perėjo per širdį, pasiekdamos sielos gelmes, kur tėra dulkės ir pelenai. Marija šluosto Dievo kojas, suvokdama, kad Dievas neturi sparnų, bet vien tik kojas, kad galėtų keliauti per istoriją, kad eitų mūsų keliais…

Paskutinį vakarą prieš savo kančią Jėzus pakartos tai apaštalams. Tada Jis atsiklaupęs laikys jų kojas savo rankose ir jas nuplaus. Lozoriaus sesuo ir Dievas susitinka šiame poelgyje, kurį padiktavo ne nusižeminimas, bet meilė. Mylėdamas žmogus atlieka dieviškus darbus. Dievas, mylėdamas žmogų, daro labai žmogiškus dalykus. Jis myli, ir Jo meilė tampa regima.

O po to Jėzus pasiduos mirčiai… Kodėl? Tam, kad būtų su mumis ir toks, kaip mes. Tam, kad mes galėtume būti su Juo ir tokie, kaip Jis. Būti prikaltam prie kryžiaus yra tai, ką Dievas iš savo meilės nori duoti nukryžiuotam žmogui. Meilė turi daug pareigų, tačiau pirmoji pareiga yra: būti kartu su mylimuoju. Šventasis Tomas Akvinietis tai vadina „susivienijimo aistra“.

Dievas eina į mirtį, nes ten keliauja kiekvienas Jo vaikas. Kryžius – tai bedugnė, kur Dievas parodo savo meilę ir iš kurios savo prisikėlimu ištraukia mus, pakeldamas aukštyn.

Vis dėlto, žvelgiant į tai, kažkas drumsčia mintis: Dievas nuplovė man kojas, ir to Jam nepakako, Jis atidavė savo Kūną, kaip maistą, ir to nebuvo gana, todėl, matant Jį ant kryžiaus nuogą ir paniekintą, norisi nudelbti akis žemyn.

Paskui vėl pakeliu galvą, žvelgiu aukštyn, į kryžių, ir matau plačiai išskėstas rankas, kurios tarsi šauktų: „Myliu tave!“ Tikrai mane? Teka kraujas, ir nuo kryžiaus ataidi balsas, o gal tik šnabždesys, kad tik nepasirodytų pernelyg įkyrus: „Myliu tave“…

Jėzus žengia į mirtį ir pereina ją, surinkdamas visus žmones iš tolimiausių kampelių, ir Dievas Jį prikelia, kad visiems būtų aišku, jog tokia meilė niekuomet neišnyksta, ir tas, kuris ja gyvena, jau padarė žingsnį amžinybės kelyje…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-04-09

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt