Tikėjimas gali pakeisti mano gyvenimą. Tada Dievas gali perkeisti mano sielą, nes aš leidžiuosi perkeičiama. Aš Juo tikiu, nes suprantu, kaip svarbu atsisakyti nuodėmės. Per tikėjimą savo gyvenimą pamilstu. Pamilstu ir save be nuodėmės. Kartu pripažįstu, kad mano tikėjimas ir mano gyvenimas yra Dievo dovana. Gyvenimas pasikeičia, nes per tikėjimą aš pasirenku viltį. Jame nelieka juodos spalvos. Tas spalvas dabar renka Dievas. Tos spalvos pagyvina mano gyvenimą, aš tampu atspari nevilčiai. Tikėjimas yra nevilties priešas. Jis užkerta kelią negatyviems pojūčiams ir pradedu visavertį gyvenimą. Mano gyvenimo pradžia ir pabaiga yra Dievas.

Gyvenimas pasikeičia, tikėjimo galia mane sustiprina. Juk Dievas nenugalimas. Jaučiu, kaip tikėjimo galia ugdo mano drąsą. Ji lyg užantspauduoja abejones, atveria platų žvilgsnį už pasaulio ribų.

Tikėjimas yra galingas – jis suranda Dievą man. Per tikėjimą suprantu, kad tai Dievas surado mane. Per tikėjimą suprantu, jog Dievas nuo manęs nebuvo pasitraukęs.

Tikėjimo galia neišmatuojama. Ji padaro mane gyvą. Atvirą pokyčiams, kurie ateina kartu su Dievo pažinimu. Kartu su Dievo pažinimu aš pažįstu save ir pasaulį. Dievas mane veda, ir jau dabar galiu tikėtis laukti iš savęs geriausių pasirinkimų.

Savo sieloje aš tokį tikėjimą jaučiu. Jis panardina mane į dieviškuosius  slėpinius. Panardina mane į pačios savęs slėpinį. Į mano sielos slėpinį.

Tikėjimo galia galiu Dievą pakviesti. Tikėjimu aš lyg nugaliu Dievą, Jis apsireiškia man paskelbtame Žodyje per Jėzų Kristų. Dievas leidžiasi surandamas. Per tikėjimą pastebiu, kad Dievas visada yra matomiausioje vietoje.

Tik tikėdama suprantu, kaip svarbu pasirinkti gėrį. Nebėra svyravimų, gal tik silpnybės, vedančios į nuodėmę. Bet visada sugrįžtu. Aš tikiu, kad Dievo galia, jei pati to norėsiu, galiu būti išvaduota iš nuodėmės. Toks tikėjimas sustiprina supratimą apie Dievo galią ir gailestingumą. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus yra galia ir gailestingumas, nes toje mirtyje jau buvo pergalė. Mūsų Viešpaties nugalėta mirtis sustiprina mano tikėjimą. Tikėjimas Dievo gailestingumu išsklaido baimes. Aš turiu kuo pasitikėti be išlygų. Tikėjimas mane kviečia pasitikėti.

Tikėjimo galia aš galiu ugdyti dorybes. Galiu jas atpažinti ir suprasti, kokios jos yra svarbios. Svarbios mano žmogiškumui įrodyti. Dorybė neatsiejama nuo tikėjimo, tada neieškau kompromisų ir vienprasmiškai suprantu dorybės vertę.

Tikėjimas moko, kaip pasirinkti tikrąsias vertybes. Tada jau matuoju ne savo matu. Visada svarbu tinkamas pasirinkimas, nes jis nulemia mano gyvenimo kokybę ir mano ateitį. Ateitis su tikėjimu visada lieka Dieve.

Tikėdama aš galiu viltis pasikeitimų gyvenime, jeigu tai sutampa su Dievo valia. Tikėdama galiu suprasti, kad pasikeitimai nepasirinkus Dievo valios trukdo mano išganymui ir veda į aklavietę.

Pasitikėjimas yra gilaus tikėjimo ženklas. Su pasitikėjimu tikėjimo galia tik stiprėja. Tikėdama pasitikiu Dievo sprendimais ir suprantu bei priimu jų subtilybes. Dievas yra labai subtilus, spręsdamas mano gyvenimą. Jis neskubina ir neverčia – Jis prašo. Prašo Juo pasitikėti. Prašo pasirinkti Jo valią. Tik giliai tikėdama galiu priimti Dievo valią. Tikėjimas Dievu man padeda pasirinkti. Pasirinkti kartais ir nesuprantamus sprendimus – tai pasirinkti sielos gyvenimą, vykdančią Dievo valią.

Tik per tikėjimą suprantu, kaip svarbu pažinti Dievo valią – priimti kaip sąlygą būti laimingai. Tai nepaprasta laimė – tai Dievo laimė, padovanota man.

Tikėjimas turi galią palenkti Dievą į mano pusę. Dievas neatstumia tikinčios sielos. Jis jai atsiveria. Taip atsiveria ir mano gyvenimas. Kuo labiau tikiu, tuo mažiau klystu.

Tikėdama galiu pakviesti ir kitus prie Dievo. Jie mato, kokių pokyčių atliko Dievas, kuriuo aš tikiu. Kiti mato, kad mano priimti sprendimai yra nestandartiniai ir paklūsta aukštesniems dėsniams. Kiti mato, kaip mano tikėjimas keičia ir įprasmina mano gyvenimą.

Tikėdama mokausi dovanoti. Pirmiausia save Dievui. Ir artimui. Nes tikėjimas ir pats yra Dievo dovana. Ta didžioji dovana atneša kitų dovanų. Aš tampu dosnia, nes Dievas yra man dosnus.

Dievas dosnus ir netikintiems, tačiau netikėjimas neleidžia dovanoms pasiekti širdies. Netikėjimas yra kategoriškas. Jis negyvas, nes jame nėra meilės, nes meilė nepasirinkta.

Aš tikiu ir pamilstu. Tuo tikėjimas yra stiprus. Aš sugebu. Pamilti Dievą, save ir savo artimą. Tikėjimas yra atsigręžti į meilę, nes jis yra Dievo teigimas.

Tikėjimas mane supažindina su anapusiniu gyvenimu ir nedviprasmiškai sako: Dangus yra. Yra ir mano vieta Danguje. Mano tikėjimas veda į man paskirtąją vietą.

Tikėdama atrandu ir patį siauriausią takelį, vedantį Dievo link. Tas siauras takas stengiasi nekristi man į akis, jis išlieka slėpiningas, nes aš einu į Dievo slėpinį. Tas takas slepiasi nuo smalsių akių, jis atviras tik atviriesiems..

Tikėjimo galia jaučiu, kaip Dievas pagal save kuria mano gyvenimo modelį. Tikėjimo galia jaučiu esanti kūrinys, kuris yra kviečiamas susivienyti su Dievu. Susivienyti amžinai.

 

Virginija Adomonytė

 

bernardinai.lt