Ruošiuosi tuoktis. Viliuosi, kad mano santuoka bus stipri.
Pradedu naują darbą. Viliuosi, kad pavyks.
Sugedo mano mašina. Viliuosi, kad nebus labai brangu ją sutaisyti.
Dalyvausiu sporto varžybose. Viliuosi laimėti.
Mūsų šeima rengiasi šventei. Viliuosi, jog ji bus puiki.

 

Visos šios mintys rodo, kaip giliai įsišaknijusi mumyse viltis. Visi gyvename viltimi ir netgi kai nebelieka vilties, vis tiek viliamės. Ir kai nematome išeities, vis tiek viliamės ko nors gero, nors savo viltį tesudedame tik į gerovę ar sėkmę.

Tokia yra kasdienė žmogiška viltis. Bet ta viltis, apie kurią kalba apaštalas Paulius, yra kitokia. Ji pranoksta svajojimą, vylimąsi, kad vieną kartą tai įvyks. Paulius, rašydamas, kad Kristus mumyse yra mūsų garbės viltis, turėjo galvoje daug tvirtesnį ir patikimesnį dalyką nei norai ir svajonės. Tad šiame straipsnelyje pažvelgsime į tą viltį, apie kurią rašo Paulius, viltį, grindžiamą Jėzaus pažadais. Pažvelgsime, kaip ši viltis gali mums padėti savo širdyje atrasti Jėzų, Jo artumą, kuris yra Jo mums laimėtosios garbės pradžia.

 

Garbė, kuria dalijamasi

Žinome, ką reiškia jausti garbę. Ją patiriame, kai laimime sporto varžybas. Šį jausmą išgyvena žmogus, pagerbiamas už kokį nors svarbų ir kilnų darbą. Garbės jausmą patiria gaunantys apdovanojimus ar pripažinimo ženklus už ypatingus nuopelnus ar pasiekimus.

Tačiau ta garbė, kurią Jėzus mums žada, negrindžiama mūsų nuopelnais ar išoriniais pasiekimais. Ji remiasi Jo laimėjimais, Jo pergale. Savo mirtimi ir prisikėlimu iš mirusiųjų Jėzus mums laidavo, kad būsime Jo dangiškosios garbės dalininkai. Jis nudirbo sunkų darbą, o to darbo vaisiai atitenka mums!

Argi neparadoksalu? Juk žinome, kad visa „šlovė, didybė, galybė ir valdžia“ (Jd 25) priklauso vieninteliam Dievui, o ne mums. Bet Dievo meilė nepripažįsta ribų, tad Jis nusprendė savo garbe dalytis su mumis. Visi mes esame nusidėjėliai. Nesame verti Dievo garbės. Tačiau kaip tik ją mums teikia Jėzus.

Taigi būtent dangiškosios garbės pažadas, dieviškoji vilties dovana, palaiko mus čia, žemėje. Tai viltis skatina mus likti arti Viešpaties. Tai viltis išlaiko mūsų akis nukreiptas į Dangaus Karalystę. Tai viltis mums sako, kad Dangus pranoksta pačias drąsiausias mūsų svajones. Galiausiai tai viltis ragina mus kasdien šventai gyventi.

 

Vilties dovana

Be to, viltis mums sako, kad ne viskas pareina nuo mūsų. Jei mums būtų tik duotas garbės pažadas, bet negautume jokios pagalbos jai pasiekti, krikščioniškasis gyvenimas taptų milžiniška našta. Tačiau Dievas nenori mūsų apkrauti naštomis. Štai kodėl turime tikėti slėpiniu, kad Kristus mumyse – garbės viltis. Gyvendamas mūsų širdyse Jėzus trokšta atskleisti savo garbę. Jis nori, kad mes atsigręžtume į Jį malda, kad paklustume Jo įsakymams ir stengtumės mylėti vieni kitus, nes taip darydami Jam suteikiame dar vieną progą atsiskleisti pačiam ir atskleisti savo garbę.

Kur tik žengia Jėzus, drauge atsineša nesuskaičiuojamus palaiminimus. Prisimink visus žmones, kuriuos Jis išgydė gyvendamas žemėje. Prisimink visus žmones, kuriuos palytėjo Jo gailestingumas. Prisimink tuos, kuriuos Jėzus išlaisvino iš nuodėmės ir nevilties. Štai kodėl Jis prisiėmė mūsų prigimtį – kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir pripildytų savo gyvenimo ir meilės. Štai kodėl Jis pažadėjo būti su mumis iki laikų pabaigos. Jėzus kiekvienam iš mūsų turi didingą svajonę. Jis myli mus taip stipriai, kad neišturi nelaiminęs mūsų. Iš Jo tiesiog veržte veržiasi amžinoji garbė, kuria Jis mus nori apdovanoti.

Jėzus yra mūsų viltis, mūsų laidas, mūsų pažadas ir mūsų garbės garantas. Pasiaukojęs ant kryžiaus dėl mūsų nuodėmių Jis visai kūrinijai pasakė: „Noriu, kad mano tauta, mano Bažnyčia būtų su manimi amžinai. Trokštu, kad kiekvienas būtų mano garbės dalininkas.“ Dabar Jis per Dvasios Dovaną kasdien darbuojasi, idant ta garbė sušvistų mums taip aiškiai, jog mes patys imtume trokšti gyventi dėl jos. Tad nenuleiskime akių nuo dangiškosios garbės!

 

Ugdykimės nuojautą

Šventasis Augustinas klausė: „Kodėl kopi į kalnus ar leidiesi į pasaulio slėnius ieškodamas To, kuris gyvena tavyje?“ Jėzus yra su mumis. Jis yra mumyse, Jis užlieja mus savo garbės viltimi. Mums nereikia Jo ieškoti. Teturime paklausyti Augustino patarimo ir pažvelgti į savo širdį.

Tad kaip galime geriau suvokti, jog Jėzus gyvena mūsų širdyse? Ugdydamiesi Dievo duotąją dvasinę nuojautą. Tai tarsi groti fortepijonu. Pradėjęs mokytis naują muzikos kūrinį visą dėmesį skiri užrašytoms natoms. Bet ilgainiui, vis geriau išmokdamas tą kūrinį, jau gali atitraukti akis nuo natų. Tavo pirštai patys žino kelią, kuriuo turi judėti, atmena kiekvieną judesį, kurį turi daryti. Kasdien grodamas išsiugdai muzikinę nuojautą ir imi groti drąsiai ir kūrybingai.

Dvasinio gyvenimo pradžioje mes stengiamės uoliai laikytis visų įsakymų, įtempę dvasines ausis klausytis Dvasios paskatų, kad suprastume, kur link Ji mus kreipia. Ilgainiui mūsų dvasinė nuojauta išlavėja ir sustiprėja, tada mums nebereikia baimintis, kad lengvai nuklysime į šalį. Mes tiesiog nujaučiame, žinome, ką turėtume daryti. Jau įpratome justi Dvasios paskatas, labiau pasitikime Kristumi, kad Jis mus ves ir išves iš tamsybių ir sumaišties.

 

Nuostatos svarba

1691-aisiais buvo išleista knyga Dievo artumo praktika. Tai brolio Lauryno, paprasto pasauliečio karmelito, Paryžiaus vienuolyne dirbusio virtuvėje, pasakymų rinkinys. Šios knygelės esminė žinia – norint patirti Dievo artumą itin svarbus nusiteikimas, arba nuostata, o ne griežtas praktikos laikymasis.

Pasak brolio Lauryno, žmonės yra linkę „išgalvoti priemonių ir būdų, kaip patirti Dievo meilę. Jie mokosi taisyklių ir sumąsto priemonių, kurios primintų jiems tą meilę; atrodo, pats sudėtingiausias pasaulyje dalykas – sąmoningai įžengti į Dievo artumą. Bet… argi ne kur kas greičiau ir lengviau tiesiog atlikti savo kasdienius darbus vien iš meilės Jam?.. Mano kasdieniai darbai nesiskiria nuo mano maldos laiko. Triukšme ir virtuvės klegesyje, kai keli žmonės išsyk reikalauja skirtingų dalykų, mane yra apėmęs Dievas, kaip ir didžiausioje tyloje, kai aš klūpiu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą.“

Brolis Laurynas mokė, kad viskas, ką mes galvojame ir darome, gali mus nuvesti į Dievo artumą. Jis jautė, kad ne tiek svarbios priemonės, kurių mes imamės šiam tikslui pasiekti, kiek nuostata, su kuria tai darome. Jei visus savo darbus, visą veiklą ir visus veiksmus laikysime dovanomis Dievui, pajusime, jog Jis esti mumyse, kad ir ką mes tuo metu darome. O šis atradimas mus užlies džiaugsmu.

Štai kokia paprasta brolio Lauryno paslaptis: tai, ką darai, daryk Viešpačiui ir dėl Viešpaties. Daryk taip, tarsi Jis stovėtų šalia tavęs. Kad ir kas būtum – statybininkas, prekybininkas, studentas, pensininkas, – visi tavo žodžiai ir darbai tetampa dovanomis Jėzui.

 

Dvilypis gyvenimas

Pasitaiko, jog pastebime gyvenantys dvilypį gyvenimą. Vienaip mąstome ir elgiamės bažnyčioje, visai kitaip elgiamės sunkiai plušėdami ar ilsėdamiesi su draugais, ar leisdami laiką su šeima. Pavyzdžiui, per Mišias stengiamės, kad mūsų mintys būtų ramios ir kilnios, o susitikę su draugais imame plaukti pasroviui, einame netgi ten, kur Jėzus nenorėtų, kad eitume!

Tačiau mes nesukurti gyventi dvilypį gyvenimą! Esame sukurti tikėti ir pasitikėti. Tad leiskime tikėjimo nuostatai ištisą dieną vadovauti mūsų mintims ir darbams. Esame sukurti meiliai ir dėmesingai nešiotis Jėzų, kad ir kur eitume, kad ir ką darytume. O tai mums pavyks, jei laikysimės brolio Lauryno paprasto patarimo.

Tad nešiok Jėzų savo širdyje. Niekada neišleisk Jo iš akių. Sakyk: „Kristus gyvena manyje, Jis – mano garbės viltis.“ Melskis drauge su psalmininku: „Pakelkite savo sąramas, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!“ (Ps 24, 7). Plačiai atlapok savo širdies vartus. Sutik Jėzų. Pagerbk Jį. Sudėk savo viltį į Jo pažadus. Niekas tavęs nuo Jo tegul neatskiria, Jo garbė tepripildo Tavo širdį.

 

Viešpatie, trokštu išvysti Tave ir Tavo garbę. Trokštu žvelgti į gyvenimą, laukiantį manęs, kad jau dabar imčiau jį gyventi. Žinau, kad Tu gyveni manyje. Tu esi mano širdies lobis ir mano garbės viltis!

 

zodistarpmusu.lt