Jėzus pasakė mokiniams palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: „Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“. (Lk 6, 39–45)

TIKRASIS LOBIS

„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ Viešpats Jėzus kalba labai tiksliai: brolio akyje krislą „matome“, o rąsto savojoje „nepastebime“. Kažkodėl mes esame linkę kreipti dėmesį į šiaudelius, smulkmenas, mažus iškreiptus dalykus, matydami šešėlius, o ne akių šviesą? Labai dažnai žmonės su savotišku piktybiniu malonumu ieško ir išryškina kito silpnąsias vietas, mėgaudamiesi rastais trūkumais, tuo tarsi norėdamas pateisinti savuosius. Tai nesunku paaiškinti: tas, kuris nemyli savęs, aplink save mato tik blogį, kas nėra geras sau, tas yra blogas ir kitiems. Palaima ateina tada, kai žmogus atranda taiką ir ramybę savo sieloje.

Pradžios knygoje, skaitydami apie pasaulio sukūrimą, randame šiuos žodžius: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“. Biblinis Dievas yra laimingas Dievas, kuris ne vien tik mato gėrį, bet jį skleidžia, nes Jo širdis yra šviesi, o geras Dievo žvilgsnis yra tarsi žibintas, skleidžiantis šviesą. Tuo tarpu bloga akis skleidžia tamsą, padaugina žvilgsnį temdančius šapelius, skleidžia meilę šešėliams, į saulės šviesą iškeldama savąjį rąstą…

„Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius“, – sako savo klausytojams Kristus. Evangelijos moralė yra vaisingumo, gerų vaisių, įveikto nevaisingumo, o ne įsivaizduoto tobulumo etika. Dievui nereikia neturinčių defektų medžių, kurie neturi audros nulaužtų, paukščių ar kenkėjų vabzdžių sužalotų šakų. Jėzaus požiūriu geras, tobulas medis – tai tas, kuris, tegu iš pirmo žvilgsnio ir nedailus, yra sulinkęs nuo daugybės prisirpusių vaisių, išpuoselėtų saulės. Čia verta prisiminti tai, ką Išganytojas kalbėjo apie paskutiniąją, kiekvieno mūsų širdies tiesos, dieną. Tada Viešpats žvelgs ne į blogį, bet į gėrį, Jam nerūpės, ar mūsų rankos švarios, ar ne. Tada svarbiausias dalykas bus vaisiai, kuriuos atsinešime, mus atlydėjusios šypsenos ir nušluostytos ašaros.

Ši išmintis įrašyta ir gamtoje. Medžiai auga dešimtis metų ne vien tik tam, kad daugintųsi: ąžuolui užtektų užauginti gilę kartą per trisdešimt metų, kad būtų išsaugota gyvybės tąsa. Vietoje to gilių kiekvieną rudenį pabyra daugybė, ir nors botanikai sako, kad tai būtina išsaugoti rūšiai, mes nesunkiai galime tame įžvelgti vaisių, sėklų švaistymo, derliaus pertekliaus spektaklį, kuris yra kur kas daugiau nei tik siekis daugintis. Tai gyvybė, tarnaujanti gyvybei, dangaus paukščiams, alkaniems vabzdžiams, žmonėms, motinai žemei. Čia sutampa fizinės ir dvasinės tikrovės dėsniai.

Lygiai taip pat ir žmogus, norėdamas išlaikyti dvasinę gyvybę ir širdies ramybę, privalo išmokti duoti kitiems, dalytis tuo, ką kilnaus ir gero turi savyje. Toks yra gyvenimo dėsnis: vyras ir žmona rūpinasi vienas kitu, tėvai suteikia gyvenimą vaikams, vaikai globoja senus tėvus, seni žmonės dalijasi savo patirtimi… Jėzus tai nusako tokiais žodžiais: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera“. Tai lobynas, kuris didėja, jį dalijant…

Adolfas Grušas