Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

KELIONĖ Į GILUMĄ

„Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Tai galime padaryti, tik turėdami drąsos, nes pasiūlymas iš tiesų sudėtingas. Simonas aiškina Jėzui: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“. Jėzaus paliepime nesunku pastebėti iššūkio ir pasipriešinimo įprastam gyvenimo būdui atspalvį.

Aišku viena: būtina plaukti į jūrą, į gilumą. Tai reiškia, kad privalome atsisakyti užsitikrinto saugumo, sutvarkytų gyvenimo situacijų, kai viskas būna suplanuota ir aišku.

„Plauk į gilumą ir atsidursi vien su manimi tikėjimo kovoje, pasirinkdamas kelią kryžiaus link“, – sako mums Jėzus, – „Plauk į gilumą ir leiskis į nežinomybę, vien tik žinodamas, kad AŠ ESU su tavimi, rūpinuosi tavo likimu, kovoju su tavo nerimu ir ištisą naktį nesėkmingai vargstu, nesulaukdamas sėkmės. Esu su tavimi, kad drauge kovočiau su neteisybe ir nerūpestingumu, ir sutinku su žmonių užmarštimi bei abejingumu“.

Kodėl turėčiau Juo pasitikėti? „Išmesk tinklus“… Jei abejoju, Jėzus provokuoja savo įsakymo tvirtumu: „Išmesk tinklus“. Kokiu keistu Mokytoju turime sekti! Juk Jis neturi jokios profesinės patirties! Žvejyba buvo nesėkminga, o mes vis dar turime mesti tinklus?

Sekdamas Jėzumi žmogus įžengia į „beprasmiškos“ logikos kelią. Beprasmiškos, jei vadovausimės savo išmanymu, tuo tarpu Jis neabejoja: reikia užmesti tinklus. Mums belieka tik prašyti Viešpatį drąsos irtis į gilumą, išsivaduoti iš slegiančios žmogiško vidutinybės. Ne bėgti, bet užmesti tinklus, jau nebe taip, kaip norime mes, bet kaip nori Jis.

Petras yra nepataisomas priešgina, tačiau visada pasirengęs pasiduoti: „Bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tas trumpas žodelis „bet“ parodo mylinčią širdį. „Būčiau pasitraukęs į krantą, kaip jau buvau padaręs, kad išplaučiau tinklus, bet Tavo žodis mane pavergia, veda mane, tampa neįveikiamas, todėl dėl tavo žodžių užmesiu savo tinklus“.

Todėl ir grįžtame į nesėkmės, pažeminimų, audrų valtį. Plauksime į gilumą ir užmesime tinklus. Darysime tai dėl neracionalaus paklusnumo meilei, kuri, kaip nenugalima aistra, dega sieloje.

Mes suprantame, kad šiandien viskas bus taip, kaip ir vakar: džiaugsmas ir skausmas. Mums reikia pasitikėti Viešpačiu, kad pajėgtume sekti aistra, vedančia tarnauti Jam.

Ilgus metus vargome, nieko nepagaudami… Vien tik Dievas duoda mums drąsos ir ryžto, ir iš Jo lūpų išgirstame atsakymus. Tada, susidūrus su visus lūkesčius pranokstančiu laimikiu, spontaniškai kyla du jausmai: neįtikėtina ir džiugi nuostaba bei nevertumo jausmas, priimant tokią didelę dovaną, tokį įtikinamą atsaką mūsų menkam tikėjimui. Pulti prieš Jėzų ant kelių ir sakyti Jam: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ – taip beveik instinktyviai elgiasi tie, kurie nors ir labai myli Viešpatį, bet taip pat nė kiek ne mažiau myli ir abejones, kylančias nusivylusio mokinio širdyje…

Mus gi nuramina Jėzaus žodžiai: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Viešpats, pažindamas tų, kurie jau kartą nudegė ir nebenori rizikuoti baimes, pasipriešinimą ir neryžtingumą, drąsina juos, pažadėdamas savo pagalbą. Jo „Nebijok!“ atgaivina mus, atgaivina mūsų aistrą ir gyvenimo džiaugsmą. Mes tada suprantame, jog jei sekame Juo, kiekvienas išbandymas turi būti įtrauktas į mūsų kelionės programą. Dabar žinome, kad mums nereikia bijoti ne dėl to, kad nuo šiol viskas seksis sklandžiai, bet dėl to, kad šalia yra Viešpats ir lydi mus kelionėje.

Ir mes iriamės į gilumą…

Adolfas Grušas