Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. IV eilinis sekmadienis

Ne pranašai, bet mylintys žmonės. Už daugybę pranašų yra kur kas nuostabesni vyrai degančiomis širdimis ir moterys, tvirtai tikinčios Dievu. Kaip tik juose gyvena Dievo malonė, jų gyvenime vyksta tikrieji stebuklai.

Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21–30)

TAI, KAS GELBSTI PASAULĮ

Nazareto gyventojai greitai perėjo nuo nuostabos prie pasipiktinimo, nuo plojimų prie smurto priepuolio. Viskas prasidėjo nuo prašymo, tiesa, neišsakyto garsiai, tačiau jį gerai suprato ir visiems į akis pasakė pats Jėzus: „Padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jie kaimo gatvelėse ieško stebuklingo bankomato, jiems reikia Dievo, stebinančio sekėjus specialiaisiais efektais, ir sprendžiančio problemas, o ne keičiančio jų širdis.

Išganytojas aiškiai pasako neketinąs paklusti tokiems norams. Jis pripažįsta, jog darė stebuklus Kafarnaume, primena susirinkusiems apie Dievo padarytus stebuklus Sidone ir pagydytą raupsuotąjį… Jis tarsi sakytų: „Pasaulis pilnas stebuklų, bet jums jų niekada nepakanka“.

Jėzus ką tik buvo juos sužavėjęs svajone apie naują pasaulį, spindintį laisve, apie išgydytas akis, apie besidžiaugiančius vargšus žmones, o jie grąžino Jį prie savo lūkesčių, prie Dievo, kuriuo galima pasinaudoti, prie menkų savo kasdienių problemų. Tačiau Dievas, apie kurį kalba Jėzus, neketina užimti žmogaus vietos, neįsiveržia į mūsų gyvenimą ir jo neužgrobia. Jis yra Dievas, kurį įmanoma atrasti gyvenimo pakraščiuose, Jo namai – visas pasaulis, o Jo sinagoga pripildyta svetimšalių našlių ir pagydytų priešo generolų. Taip prasideda stebuklo ir pranašystės, nerimą keliančio Žodžio Dievo ir patogaus išspręstų problemų Dievo priešprieša. Vis dėlto už vieną, už daugybę pranašų yra kur kas nuostabesni vyrai degančiomis širdimis ir moterys, tvirtai tikinčios Dievu. Kaip tik juose gyvena Dievo malonė, jų  gyvenime vyksta tikrieji stebuklai. Deja, dauguma tikinčiųjų, kaip ir Nazareto gyventojai, pamiršo pranašystes ir jau nebesugeba jų pastebėti netgi savo tarpe. Tai vadiname prieštaravimu Dvasiai…

„Jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Nazareto gyventojams pasirodė neįtikinėtina, kad pranašystė išsipildė žmoguje, kuris net nėra levitas ar raštininkas, kurio rankos tokios pat sudiržusios, kaip ir susirinkusiųjų sinagogoje. Juk neįmanoma, kad pranašu galėtų būti žmogus iš gretimo namo, turintis daugmaž tas pačias problemas, kaip ir mes… Sunku patikėti, kad Dvasia kasdienybę paverčia amžinybe, kad begalybė telpa mūsų namuose.

Ne Elijas ar Eliziejus išgelbės pasaulį, ne tie, kurių tikėjimas gali kalnus kilnoti, bet tie, kurie gali perkeisti savo širdis ir gyventi kitiems ir dėl jų. Ne pranašai, bet mylintys žmonės. Pranašystės gali būti netobulos, skirtos nedaugeliui ir nedaug kas jas gali suprasti, tuo tarpu meilė yra skirta visiems. Tai vienintelis dalykas, išliekantis tada, kai jau nieko nebelieka.

Nazareto žmonėms viso to pasirodė per daug. „Jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn“…

Tačiau, kaip visada būna, įsikišus Dievui, staiga atsiveria durys, sienoje atsiranda plyšys, pasigirsta dieviškasis „bet“: „Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“. Jis nebėga, nesislepia, Jis tiesiog praeina pro šalį, parodydamas, kad pranašystei galima sutrukdyti, bet neįmanoma jos panaikinti.

Neverta gaišti laiko, mėginant sutrukdyti Dvasiai…

 

Adolfas Grušas

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-01-29

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt