Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. II sekmadienis po Kalėdų

Kristus gimsta, kad ir mes galėtume atgimti. Todėl ir turime gimti nauji ir kitokie. Mums nėra jokios kitos prasmės, jokio kito likimo, kaip tik tapti panašiais į Jį…

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

PRADŽIA

Jonas vienintelis iš evangelistų pradeda Evangeliją ne pasakojimu, bet himnu, pranokstančiu erdvę ir laiką: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“. „Pradžioje“ – tai ir pirmasis Biblijos žodis, pradžia, nuo kurios viskas prasideda ir įgauna prasmę.

Tai ne tik chronologinis principas, bet ir pamatas, pagrindas ir likimas. Be jo nebūtų sukurta nieko, kas egzistuoja. Visatą sukūrė ne chaosas, ne hipotetinis didysis sprogimas, bet Dievas – didysis Gėris. Jei jau pasinaudotume pasaulietinių mokslininkų terminais, turėtume kalbėti apie „gėrio sprogimą“. Mes tikime, kad ne tik žmonės, bet ir žvaigždės, ir žolės stiebas, ir akmuo, ir ką tik iš miško samanų išlindęs vijoklis – viskas yra suformuota Dievo rankos. Mus stebuklingai gaubia gerosios jėgos, kylančios iš gerojo šaltinio, kuris ir toliau mus maitina, kuris niekada nepavargsta, iš kurio visada galime semtis Gyvojo Vandens. Mums tik reikia suvokti, kad mūsų gyvenime yra didesnis už mus gyvenimas, ir kad mūsų paslaptis slypi kitoje tikrovėje. Įtraukti Dievą „į pradžią“ taip pat reiškia: pastatyti jį centre ir pabaigoje.

„Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“…

Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus: kiekvienas vyras, kiekviena moteris, kiekvienas vaikas, kiekvienas senelis yra apšviestas; niekas nėra išskirtas, geras ir mažiau geras, teisus ir nuskriaustas, po kiekvienu dangumi, Bažnyčioje ir už jos ribų.

„Jame buvo gyvybė“…

Kristus atėjo ne tam, kad atneštų naują religinę teoriją ar pažangesnę mintį, bet kad perduotų gyvenimą ir tolesnio gyvenimo troškimą. Labiausiai žmogaus mintį svaigina Kalėdų žinia: paties Dievo gyvenimas mumyse. Mes susiduriame su Įsikūnijimo gelme.

„Žodis tapo kūnu“…

Dievas ne tik tapo žmogumi, nors ir to mums būtų pakakę. Jis tapo Jėzumi iš Nazareto, kūnu, moliu, trapumu, bejėgiu vaiku, ištroškusiu pieno ir paglostymų, avinėliu, prikaltu prie kryžiaus, kuriame prabyla visas pasaulio skausmas.

„Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“…

Gražūs žodžiai, kvepiantys atsiveriančiomis durimis, paprasti, kaip laisvė, saldūs žodžiai apie įsčias, kuriose atsiranda vietos gyvybei ir šokiui. Tai žodžiai apie džiaugsmingą galią tapti tuo, kuo esame: meilės ir šviesos vaikais, dviem gražiausiais Dievo vardais. Kristus, gimsta, kad ir mes galėtume atgimti. Todėl ir turime gimti nauji ir kitokie. Mums nėra jokios kitos prasmės, jokio kito likimo, kaip tik tapti panašiais į Jį…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-01-01

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt