Kraunasi...

Leiskite vienas kitam būti netobulam

Nemažai žmonių tuokiasi bažnyčioje, iškilmingai tardami priesaikos žodžius, bet tai neapsaugo porų nuo šeimos krizės.

Žaviuosi sutuoktiniais, kuriems pavyksta susidoroti su šeimoje kilusiais sunkumais, atleisti už klaidas, pamiršti nuoskaudas ir ilgai nugyventi darniai. Meilę reikia auginti nuolat.

Kartais konfliktas tarp šeimos narių kyla dėl visiškų smulkmenų – ne vietoje numestų kojinių ar laiku neišplautų indų.

Tokių smulkių nesutarimų būtų galima išvengti, jeigu sutuoktiniai mokytųsi žvelgti vienas į kitą kaip į dovaną – už paviršutiniško netobulumo pamatytų ir teigiamų dalykų, akcentuotų tas partnerio savybes, kurios džiugina, o ne erzina.

Santuokos trukmė ir kokybė priklauso nuo dviejų žmonių. Viena pora, laimingai nugyvenusi beveik trisdešimt metų, taip paaiškino savo vedybinę laimę: „Kiekvienas iš mūsų stipriai keitėmės, kad galėtume būti kartu, surėmę pečius stengėmės priimti vienas kito teigiamas ir neigiamas savybes, papildyti ir paremti. Sugebėjimas keistis ir tobulėti pačiam – mūsų sėkmės paslaptis.

Kai susidurdavome su supančio pasaulio iššūkiais, laikydavomės išvien. Nebandėme kovoti vienas su kitu, visas jėgas atiduodavome bendroms kliūtims įveikti. Nėra lengva, tačiau verta tai daryti.”

Viena moteris pasakojo, kaip kartą važiuodama nauju automobiliu sankryžoje užkliudė šalia sustojusią mašiną. Nuo smūgio stipriai įlinko jos automobilio durelės.

Išlipusi iš aplamdyto automobilio ji atrodė išsigandusi ir ėmė guostis kitos mašinos vairuotojui: „Mano vyras labai supyks, kai pamatys, ką padariau. Šį automobilį nusipirkome prieš dvi savaites. Investavome daug santaupų. Nežinau, ką dabar darysiu.”

Kitos mašinos vairuotojas moterį ramino, drąsino, siūlė padėti sutvarkyti šio įvykio dokumentus. Sutrikusi, iš baimės drebanti moteris tvirtino nežinanti, kur yra jos automobilio draudimo dokumentai.

Nepažįstamas vairuotojas apžiūrėjo automobilį ir daiktų dėtuvėje rado reikalingus dokumentus. Atvertusi aplanko viršelį, moteris pastebėjo savo vyro ranka parašytą raštelį: „Mieloji, jei kada nors pateksi į avariją, žinok, aš tikrai tave myliu labiau nei automobilį.”

* * *

Retai laimės kibirkštį šeimoje įžiebia išoriniai veiksniai, jei tarp sutuoktinių nėra meilės, susiklausymo, darnos, jeigu jų nesieja tos pačios vertybės.

Kita vertus, jei vyras mažai kalba, nėra romantiškas, retai sako komplimentus, nedovanoja gėlių, nesiveda kiekvieną savaitgalį vakarienės į restoraną, gal jis yra darbštus, patikimas, išlaiko šeimą, myli vaikus. Tai juk irgi svarbu, kartais net svarbiau už atmestinai įteiktą gėlių puokštę.

Šventajame Rašte parašyta, kad reikia laiminti kitą žmogų gražiais žodžiais, neužtenka apie tai tik pamąstyti. Tad linkėjimas, pasakytas komplimentas, bendra malda, pokalbiai apie gyvenimą yra svarbūs ir padeda geriau partneriams vienas kitą pažinti.

Vyrams norėčiau palinkėti visada prisiminti, kad žmonos jiems neša Dievo palaimą. Tad liaukitės kritikuoti savo antrąją pusę, rodyti kitiems jos silpnybes.

Pastebėkite ne tai, ką ji daro blogai, o tai, ką gerai. Leiskite vienas kitam būti netobulam.

Kažkas yra pasakęs: „Mano žmona turi vien tas silpnybes, kurios jai sutrukdė susirasti geresnį vyrą negu aš.” Sutuoktinių silpnybės kaip tik parodo, kad jie vienas kitam skirti, kad vienas kitą turi papildyti.

Kai kurie vyrai vis dar mano, kad moterys yra antrarūšės, nes Dievas pirmiau sukūrė vyrą, o tada moterį – iš jo šonkaulio. Esą dėl to moteris yra kvailesnė, ne tokia svarbi šiame gyvenime.

Tai stereotipai, kuriuos reikia laužyti. Negalima remtis viena ištrauka pažodžiui. Vertėtų labiau pasigilinti į Šventąjį Raštą. Jame rašoma, kad neatsižvelgiant į lytį ar rasę prieš Dievą yra lygūs visi.

Apaštalas Paulius savo laiškuose sako, kad moteris turi paklusti savo vyrui santuokoje, kaip vyras paklūsta Kristui. Ši frazė irgi dažnai neteisingai interpretuojama. Visiškai nereiškia, kad moteris privalo būti vyro tarnaitė ir auka.

Reikia pradėti nuo klausimo, ar vyras Kristui paklūsta taip besąlygiškai, kaip norėtų, kad jam paklustų žmona. Jei vyras paklustų Kristui, kaip reikalaujama religiniu požiūriu, jo dvasingumas neleistų žeminti ir negerbti moters.

* * *

Kai žmonės santuokos dieną stovi prie altoriaus ir taria priesaikos žodžius, sunku žinoti, kas dedasi jų širdyje, nežinia, ar visi sąmoningai ir rimtai suvokia prieš Dievą sakomų žodžių prasmę.

Dažnai per pasirengimą santuokai klausiame, ar partneriai rimtai kalbėjosi apie būsimą šeimos gyvenimą. Jeigu ne, patariame rimčiau pasikalbėti, paplanuoti. Atviras ir skvarbus žvilgsnis į ateitį išryškina bendrybes ir skirtumus.

XXI amžiuje yra labai pasikeitę porų santykiai. Moterys veiklios, išsilavinusios, turi įvairių pomėgių. Išsiveržusios į viešumą jos nenori kiurksoti tik virtuvėje prie puodų. Vyrai turėtų tai suprasti, vertinti, o ne priekaištauti.

Gyvename greitų pokyčių amžiuje, tad reikia tinkamai ir lanksčiai į juos reaguoti.

Kartais pagalvoju, ar sunkiau būti geru sutuoktiniu, ar vienuoliu. Manau, abiem atvejais reikia daug pasiaukojimo, kantrybės, atsidavimo, išminties.

Tai, kad esu dvasininkas ir neturiu šeimos, man netrukdo suprasti sutuoktinių rūpesčių, skaudulių ir vilčių.

 

 

 

kun. Rytis GURKŠNYS

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-01-03

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt