Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. (Lk 3,10–18)

DŽIAUGSMO VILTIS

Žmonės turi daug žodžių nusakyti džiaugsmui. Jie panašūs į viltingą bėgimą pirmyn, vedantį į begalinį Dievo Meilės horizontą. Kiekvienas žmogus, visa žmonija yra pašaukti džiaugsmui.

Ir pats Dievas džiaugiasi kartu su mumis…

Įpusėję advento kelionę mes kontempliuojame naują dieną, kai mums sušvis Rytinė Žvaigždė, mūsų Viešpats Jėzus.

Jis yra mūsų jėga ir mūsų giesmė. Jis yra gyvojo vandens šaltinis, pagirdantis mūsų ištroškusią sielą. Stabtelėję kontempliacijos tyloje mes suvokiame, jog mūsų, tikinčiųjų, būdingas požymis yra džiaugsmas. Mes laukiame, bet neliūdime. Keliaujame, bet nesijaučiame nuvilti. Sužadėtinio dar nėra su mumis, bet Jis greitai ateis ir išauš tobulo džiaugsmo diena.

Šis sekmadienis, tradiciškai dar vadinamas „džiaugsmo“ sekmadieniu, mus kaip tik ir veda šiuo keliu, kurį apaštalas Paulius antrajame Žodžio liturgijos skaitinyje nusako šiais žodžiais: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“

Vadinasi, nėra jokio pagrindo liūdėti, bet verčiau pasirūpinti savo santykį su Viešpačiu išreikšti pašlovinimu, prašymais ir dėkojimu. Džiaugsmas ir pasitikinti malda atskleidžia širdies ramybės slėpinį, nurodo kelią pas Kristų.

Evangelijoje girdimi Jono Krikštytojo atsakymai jo klausiantiems žmonėms taip pat paliečia esminius gyvenimo taškus. Jei klausomės to, ką mums per pranašą sako Dievas, širdis atranda ramybę, protas nuskaidrėja ir mes geriau suvokiame, kas mūsų laukia ateityje.

„Ką mums daryti?“

Faktiškai esame atsidūrę kelionės, vedančios prie Kalėdų Žvaigždės, aukščiausiame taške. Visi, susitikę Joną Krikštytoją, teiraujasi: „Tai ką gi mums daryti?! Ką turime daryti, norėdami pasiekti džiaugsmą, likti Viešpaties šviesoje, atsiliepti į Jo kvietimą?“

Jėzaus pirmtakas rado tikslų atsakymą kiekvienam klausiančiajam, pasiremdamas dieviškąja Išmintimi, kurios šviesa leidžia priartėti prie tikro džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Minioje kilo entuziazmas dėl tokių Jono Krikštytojo sugebėjimų įžvelgti gyvenimo tikrovės esmę. Buvo prieita net iki pamąstymų, ar čia kartais ne Mesijas. Žmonės iš tiesų buvo labai išsiilgę pažadėtojo Mesijo, kad buvo pasirengę Jį įžvelgti kiekviename, kieno žodis palietė jų širdis.

Jonas Krikštytojas, teisus žmogus ir ištikimas Viešpaties pasiuntinys, buvo pasirengęs kalbėtis su visais, tačiau drauge išsakė ir vieną būtiną sąlygą: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Tai svarbiausia šio sekmadienio žinia. Jono Krikštytojo lūpomis esame kviečiami gyventi tiesoje: žvelgti į savo širdies jausmus, pripažinti trūkumus ir leisti, kad Viešpats apvalytų mus, leisdamas įžengti į savąjį džiaugsmą.

Dar vienas žingsnis per advento laukimą…

Adolfas Grušas