Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. I Advento sekmadienis

Gyvenimas telpa į begalybę, o begalybė jau yra mūsų gyvenime. Amžinybė spindi akimirkoje, o akimirka paskęsta amžinybėje. Begaliniame advente…

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti. Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad sugebėtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 25–28. 34–36)

DABAR IR VISADA

Dar kartą iš naujo pradedame liturginius metus. Dar kartą kartu su Jėzumi eisime jo gyvenimo keliais. Pirmasis advento sekmadienis yra mūsų Naujieji Metai, pirmoji kelionės, vedančios į Kalėdas diena. Kalėdos iš tiesų galėtų būti pavadintos tuo branduoliu, aplink kurį sukasi metai ir amžiai, naujos istorijos pradžia, kai Dievas įžengė į žmonijos istoriją.

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis…, laukdamos to, kas turės ištikti pasaulį“.

Evangelija nėra įvadas į pasaulio pabaigą. Veikiau tai pasakojimas apie pasaulio slėpinius. Ji paima mus už rankos ir veda tolyn, kviesdama žvelgti į viršų, pajusti mus supančios visatos alsavimą. Evangelija – mums siųstas Dievo žodis – ragina atverti namų langus ir leisti į mūsų gyvenimą įsiveržti istorijos vėjams, kad pasijustume gyva neaprėpiamo pasaulio dalele. Dalele, kuri vargsta, kenčia ir… gimsta.

Anot pranašo Izaijo, pasaulis dažnai vaitoja, tarsi gimdyvė, kuri paskui džiūgauja atnešusi į pasaulį gyvybę. Pasaulyje nuolat galima girdėti nesibaigiantį verksmą, tačiau Evangelijos žinia prašo mus neprarasti drąsos, nevaikščioti, nuleidus galvą ir nudelbus akis.

„Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“, – ragina savo mokinius Kristus. Paprastai mes susiduriame su pagunda matyti tik tai, kas yra po kojomis, gal ir dėl to, kad nesukluptume, užkliuvę už mūsų gyvenimo kelią dengiančių nuolaužų, bet, jei niekuomet nepakelsime galvos, niekuomet nepamatysime patekančios vaivorykštės. Evangelijos žodžiais tariant tikintieji turi būti tvirtai stovintys vyrai ir moterys, kurie drąsiai pakelia galvas ir žvelgia į saulę. Mums skirtas uždavinys gyventi, jaučiant bendrystę su visa kūrinija, atsiverti už viską galingesnei energijai, ateinančiai iš aukštybių, suvokti, kad ir mūsų gyvenimas yra svarbus ir nuostabus, nes mes priimame ateinantį Dievą. Jėzus nori, kad jo mokiniai su visu širdies paprastumu suvoktų pasaulio istoriją kaip nuolatinį gimimą. Tam reikia atidumo net ir mažoms mus supančio pasaulio detalėms, iš pirmo žvilgsnio, gyvenimo smulkmenoms, tačiau kaip tik čia ir išryškėja tikroji didybė.

Adventas – pasakojimas apie ateinančią Šviesą, kviečia mus su pagarba priimti tą naują gimimą, pastebėti pirmuosius taikos ir ramybės žingsnius, prasiveržiančią per tamsybes šviesą, išrašančią vilties ženklus ant nakties, pandemijos ar tarpusavio neapykantos sienos.

Šis krikščionio pašaukimas ir yra girdimas šio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Joje kalbama apie laikiną gyvenimą ir begalybę. Gyvenimas telpa į begalybę, o begalybė jau yra mūsų gyvenime. Amžinybė spindi akimirkoje, o akimirka paskęsta amžinybėje.

Begaliniame advente…

Adolfas Grušas

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-11-27

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt