Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 17–30)

DIEVO ŽVILGSNIS, mons. A. Grušas

Be abejo, kiekvienam iš mūsų yra tekę pajusti, į mus įsmeigtą žvilgsnį. Dažniausiai tokia situacija sukelia diskomfortą, ypač jei tai yra nepažįstamas žmogus: tokiu atveju gali net kilti baimės jausmas, kad jis turi kokių nors blogų ketinimų. Nuostaba, susierzinimas, baimė sukelia beveik gėdos jausmą, todėl darome viską, kad tik išvengtume to žvilgsnio, drauge bent akies krašteliu slapčia mėgindami suprasti, ar ir kada tai baigsis. Drąsesnieji iš mūsų be jokių skrupulų kreipiasi į žmogų, primygtinai prašydami pasiteisinti, kodėl jis žiūri į mus: geriausiu atveju tai būna nekaltas klausimas, ar jis ko nors ieško, o, galbūt, kartais mus su kuo nors supainiojo.

Būna ir kitokių nepažįstamų žmonių žvilgsnių, kurie nesukelia nei gėdos, nei susierzinimo, bet yra malonūs ir skatina pažintis, tampa įžanga į bandymą užmegzti žodinį kontaktą su asmeniu, kuris irgi parodo tokį pat norą. Jei žmogus pasirodo esąs įdomus, nes yra žavus, tuomet žvilgsnių žaidimas tampa vis mažiau atsitiktinis, darosi vis intensyvesnis, o, gavus palankų atsaką, kažkur išgaruoja visi draudimai. Tada žvilgsniai tampa vis intensyvesni ir gilesni. Abiejų žmonių akys suspindi ypatinga šviesa, kuri leidžia pažvelgti į kito žmogaus sielą. Tai nebūtinai yra meilės istorija, bet paprasta ir gili draugystė, kurios pradžia buvo paprastas žvilgsnis.

Mes taip pat žiūrime vienas kitam į akis, norėdami atvirai pasakyti tai, kas nesiseka, priimti svarbius ir kartais dramatiškus sprendimus, ir žinome, kad kuomet vienas iš dviejų bando išvengti kito žvilgsnio, tai reiškia, kad jis nebejaučia to paties jausmo, kuris buvo anksčiau, arba supranta, jog yra nusikaltęs, todėl nori nesusidurti su žvilgsniu tų, kuriems padarė ką nors bloga.

Žinoma, vienas kitą mylintys žmonės ir toliau žvelgia vienas kitam į akis, net jei kartais jos spindi ne džiaugsmu, o ašaromis ir pykčiu: svarbu, kad žvilgsniai atitiktų viena kitą, t. y. kad mūsų akys rastų kito akyse tą patį jausmą, tą patį intensyvumą, tą pačią drąsą, nes tai reiškia, kad vienam vis dar leidžiama įžengti į kito sielą. Kai taip neatsitinka ir vienas iš jų pradeda nuleisti akis, net ir tada, kai kitas žvelgia įmanomai meiliausiu žvilgsniu, tada spindėjusi akyse šviesa užgęsta, ir galbūt, tai reiškia, kad abiem bus geriau eiti skirtingais keliais…

Tą dieną Jėzus pažvelgė į pas Jį atėjusio žmogaus akis… Šis taip juo susižavėjo Jėzumi, kad puolė prieš Jį ant kelių ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Žmogaus žvilgsnis ir prašymas Jėzaus nesuglumino. Jis tik norėjo suprasti, kodėl šis žmogus vadina Jį „geru“, nes „niekas nėra geras, tik vienas Dievas“. Galbūt Jėzus tame prašyme įžvelgė nuoširdumą, galbūt, suprato, kad jis iš tiesų ieško to, kas gera, aukščiausio gėrio, svarbiausio dalyko gyvenime. Tai dar labiau paaiškėjo, kuomet Jėzus asmeniškai įsitikino, kad prieš Jį stovi žmogus, kuris nepasitenkina dviem ar trimis įsakymuose surašytais dalykais, kad jam jų nebeužtenka, kad jis nori kažko kito, nori „laimėti amžinąjį gyvenimą“.

Jėzus suprato, kad tai rimtas žmogus, kuris nori giliau suvokti gyvenimo prasmę ir tada „meiliai pažvelgė į jį“. Dievas žino, kad tik meilė leidžia pasiekti žmogaus širdį.

Tačiau tą dieną Dievo meilė nerado atgarsio… Žmogus neatsiliepė į Jėzaus žvilgsnį: jo veidas aptemo, ir jis nusivylęs bei nuliūdęs išėjo, nusprendęs apsieiti be to gerojo Mokytojo žavesio. Jis jau, atrodytų, viską žinojo apie Dievą, ir buvo neįmanoma Dievo nemylėti, tačiau suklydo, manydamas, kad viską – net amžinąjį gyvenimą – galima „laimėti“, kaip kad jis paveldėjo visus turimus turtus. Žmogiška mąstysena: jei viską gyvenime galima įsigyti ar paveldėti, nejaugi negalima to paties padaryti su didžiausiu turtu – Dievu ir Jo Karalyste?!

Tikrai taip padaryti neįmanoma, nes Dievas veikia ne taip. Jis nėra perkamas, bet yra mylimas. Dievas nėra išmainomas, o Juo sekama. Dievas nesideri, Juo pasitikima. Dievas netaupo pinigų, bet leidžia, išleidžia viską, net savo gyvybę atiduodamas už mus. Tačiau jei manome, kad Dievą galime turėti kaip šios žemės gėrybes, labai klystame; jei manome, kad Dievas yra brangiausias turtas, ir norime Jį turėti kaip savo paveldą, tada geriau ieškoti kitur.

Tiesa, Dievas yra mūsų paveldas, brangiausias lobis, bet jis sukauptas danguje ir vienintelis pasiekiamas lobis čia, žemėje, yra vargšai, žmonės, kuriems galime daryti gera. Kad tai pajėgtume, turime žvelgti į Jo akis, mylėti Jį taip, kaip Jis mus myli, ir daryti vienintelį dalyką, kurio Jis mūsų prašo, be jokių „jeigu“ ar „bet“: „Ateik! Sek paskui mane!“