Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. XXVI eilinis sekmadienis

Jei pakeltume akis ir apsižvalgytume aplinkui, neapribodami savęs išankstiniais įsitikinimais, tikrai pastebėtume daugybę Dvasios pasėtų sėklų. Mes pamatytume žmones, kovojančius už savo brolių gyvenimą su šiuolaikiniais demonais: gamtos užteršimu, prievarta, netikromis naujienomis, korupcija, žudančiais ekonominiais santykiais.

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.

„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.  (Mk 9,38-43.45.47-48)

SVETIMI PRANAŠAI

„Mokytojau, šis žmogus nevaikščioja su mumis. Jis, svetimšalis, daro stebuklus, bet nepriklauso mūsų būriui. Teisybė, jis padeda žmonėms, bet, ko gero yra eretikas, o gal šiaip laisvamanis, todėl reikėtų jam uždrausti taip elgtis“…

Šiai, jei taip galėtume pavadinti, „operacijai“ vadovavo Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, iškilus teologas, „griaustinio sūnus“, tačiau pasirodė, kad drauge jis dar tebėra vaikas, turintis mažą širdį, apimtas pavydo, kad kas nors gali pasirodyti geriau už jį: „Tau neleidžiama daryti pasaulio geresniu, jei neini su mumis!“ Labai panašu į šiuolaikinių politikų manifestą…

Tokiu atveju forma tampa svarbesnė už esmę, priklausymas grupei persveria galimai padaromą gėrį, o idėja iškeliama aukščiau tikrovės. Susidūrus su šiais reiškiniais verta prisiminti pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje Mozės duotą atsakymą tiems, kurie atėjo jam papasakoti apie du vyrus, kurie nebuvo nuėję prie palapinės kartu su kitais, o dabar pranašauja: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems!“

Jėzaus atsakymas mokiniams taip pat labai aiškus ir panašus į Mozės žodžius: „Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Jėzus aiškiai nurodo, kad neįmanoma nubrėžti ribų, o mūsų tikslas yra ne padidinti sekėjų skaičių, bet padauginti gėrį, padidinti skaičių tų, kurie įvairiais būdais gali patirti Dangaus Karalystę, kuri yra džiaugsmas, laisvė ir gyvenimo pilnatvė.

Nuostabu, kad Jėzui pagrindinis tikėjimo įrodymas yra ne formali teorinė priklausomybė, kai kažkas daroma „Jo vardu“, bet sugebėjimas perteikti tikrąjį žmogiškumą, džiaugsmą, sveikatą, gyvybę. Viešpaties akimis žvelgiant kiekvienas, dovanojantis gyvybę, priklauso Dievui. Toks požiūris mus visus džiugiai sujungia su daugybe žmonių, vyrų ir moterų, galbūt išpažįstančių skirtingą tikėjimą, tačiau besirūpinančių gyvenimu ir atiduodančių visas jėgas, kad galėtų padaryti bent mažą stebuklą ir bent vieno žmogaus veidas nušvistų šypsena.

„Kas duos jums atsigerti taurę vandens… tas nepraras savo užmokesčio“.

Stiklas vandens – tai beveik niekas, paprastas ir menkas dalykas, kuris prieinamas praktiškai kiekvienam… Jėzus savotiškai tarsi supaprastina gyvenimo santykius: visa Evangelija telpa vandens stiklinėje. Kai regime užplūstančias blogio bangas, Jėzus stiprina savuosius: „Pasipriešink blogiui savuoju vandens stiklu, o paskui pasitikėk: blogis nenugalės!“

Mozė ir Jėzus, mūsų tikėjimo mokytojai, ragina mus neapsiriboti tuo lopinėliu, ant kurio stovime, bet pamilti plačius horizontus, pažvelgti už savo kiemo tvoros į visus žmones, į visą kelią, kurį taip pat tenka nueiti ir mums. Jei pakeltume akis ir apsižvalgytume aplinkui, neapribodami savęs išankstiniais įsitikinimais, tikrai pastebėtume daugybę Dvasios pasėtų sėklų. Mes pamatytume žmones, kovojančius už savo brolių gyvenimą su šiuolaikiniais demonais: gamtos užteršimu, prievarta, netikromis naujienomis, korupcija, žudančiais ekonominiais santykiais. Tie žmonės gali ir nepriklausyti mūsų stovyklai, tačiau, anot Jėzaus, jie irgi yra pranašai.

Juk visi yra mūsų, o mes esame Dievo…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-09-25

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt