Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. XXIII eilinis sekmadienis

Iš tiesų kalbėti moka tik tas, kuris pats moka klausytis, todėl šių dienų pasaulyje be galo tampa reikalinga malda, kurią savo laiku kalbėjo karalius Saliamonas: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad suprastų, kas gera ir kas pikta“. Širdį, kuri mokėtų klausytis…

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)

KLAUSYTIS IR IŠGIRSTI

vaticannews.va

Pas Jėzų atvedė kurčnebylį… Žmogų, įkalintą tylos viešpatijoje, pasmerktą gyventi gyvenimą, kuriame nėra žodžių, neskamba muzika, tačiau, nežiūrint jį ištikusios nelaimės, jis nepražuvo, nes buvo apsuptas draugų, kurie rūpinosi juo ir atvedė jį pas Jėzų. Bet koks pagijimas prasideda nuo to, kad kažkas ryžtasi prie to pridėti ir savo ranką…

Bičiuliai paprašė, kad Jėzus ant kurčnebylio „uždėtų ranką“, tačiau Viešpats padarė daug daugiau. Mūsų Gelbėtojui nepakako uždėti rankas, tuo parodant hierarchinę valdžią. Kristui svarbiau buvo parodyti Dievo malonių gausą ir Jo artumą žmogaus vargui. Evangelisto žodžiai: „Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios“ išreiškia ypatingą Kūrėjo ir kūrinio santykį: „Dabar esame vienu du, dabar man esi svarbus vien tik tu, ir šią akimirką visame pasaulyje nėra nieko, svarbesnio už tave“. Nesunku būtų įsivaizduoti, kaip Viešpats ir kurčnebylys žvelgia vienas į kito akis, kaip Jėzus paima jo veidą į savo rankas…

Apskritai šis stebuklas yra vienas iš nedaugelio Jėzaus padarytųjų, kai Jis nevengia fizinio kontakto. Jėzus švelniai įdeda savo pirštus į kurčnebylio ausis. Tuo momentu Jis panašus į skulptorių, kuris lengvais pirštų judesiais pataiso tai, ką sukūrė. Nėra jokių žodžių… Vien tik švelnus prisilietimas, tarsi glamonė. Dievo prisilietimas…

Paskui Viešpats seilėmis paliečia jo liežuvį. Dar vienas intymus gestas, savyje slepiantis gilią prasmę: „Duodu tau tai, kas yra mano, tai, kas yra žmogaus burnoje, kas kartu su kvėpavimu ir tariamais žodžiais nusako žmoguje pulsuojančią gyvybę“.

Prisilietimų, kvapų, skonio Evangelija, kai kūnas tampa šventa susitikimo su Viešpačiu vieta, Dievo Karalystės vieta… Juk iš tikrųjų išganymas yra neatskiriamas nuo mūsų dabartinio gyvenimo, kelionė per kurį nėra, kaip kai kas sako, „blogio klystkeliai“, bet takeliai, vedantys pas Dievą.

Skaitome, kad Jėzus „pažvelgė į dangų ir atsiduso“. Atodūsis – tai ne garsus riksmas, išreiškiantis galybę, tai ne skaudus kūkčiojimas, bet atsikvėpimas, kuriame jaučiama viltis, ramybė ir nuolankumas. Tai kalinio atodūsis, ir Jėzus dabar sutapatina save su šiuo nelaimės įkalintu žmogumi.

„Ir tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“…

Gimtojoje aramėjų kalboje, kuria kalbėjo Jėzus ir Jo motina, šis žodis turėjo tokią prasmę. Atsiverk, reiškia: atsiverk taip, kaip atsiveria durys prieš svečią, kaip langas atveriamas saulės spinduliams, taip, kaip išskečiamos rankos, kad apkabintų mylimą žmogų. Jėzaus ištartas žodis kurčnebyliui skamba, kaip įpareigojimas ir pažadas: atsiverk kitiems žmonėms ir Dievui, atsiverk su visomis savo žaizdomis, per kurias netenki gyvybės ir ją atrandi. Jei atsiveriame gyvenimui, gyvenimas ateina pas mus.

Pagijimas dvasine prasme reikštų atsivėrimą kitiems. Evangelistas patvirtina: „Tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia“. Todėl visų pirma reikia mokėti klausytis. Tai pirmasis patarnavimas Dievui ir žmogui. Klausydamiesi Dievo, mes galime išgirsti Jo žodžius, klausydamiesi žmonių, išgirstame, kas reikalinga jiems. Jei nemokame klausytis, Dievo balsą ir jo žodžius nuleidžiame negirdomis, nežinome, ką reikia kalbėti arba kalbame taip, kad tie žodžiai niekuomet nepaliečia širdies.

Skundžiamės, jog šių laikų pasaulis nebekreipia dėmesio į Bažnyčios balsą, bet, galbūt, tai ir yra ženklas, jog nebemokame klausytis Dievo ir žmonių. Iš tiesų kalbėti moka tik tas, kuris pats moka klausytis, todėl šių dienų pasaulyje be galo tampa reikalinga malda, kurią savo laiku kalbėjo karalius Saliamonas: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad suprastų, kas gera ir kas pikta“. Širdį, kuri mokėtų klausytis…

 

Adolfas Grušas

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-09-04

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt