Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60–69)

https://www.vaticannews.va/

PASILIKUSIEJI

Evangelistas Jonas mums kalba apie dramatiškos Jėzaus gyvenimo krizės pabaigą. Po ilgo pokalbio Kafarnaumo sinagogoje apie savo kūną, kaip maistą, Jėzui tenka pripažinti pralaimėjimą: daugelis Jo mokinių atsitraukia ir nusprendžia daugiau su Juo nebevaikščioti. Pasitraukiančiųjų motyvas labai aiškus: „Kieti jo žodžiai. Kas gali jų klausytis?“

Tokių žodžių iš Jėzaus lūpų teko išgirsti ne kartą. Ji buvo „kieti“ turtingam jaunuoliui, išgirdusiam: „Eik, parduok visa, ką turi, ir išdalink vargšams“. Juos girdėjo Kalno pamokslo klausytojai: „Palaiminti persekiojamieji, palaiminti, kurie verkia“…

Vis dėlto tai, ką Jėzus siūlo miniai dabar, nėra naujas moralinis įstatymas, kokio iki tol tauta neturėjo, bet dar didingesnė vizija, tikėjimas, kuriam reikia išskirtinės drąsos: „Aš esu gyvenimo Duona, aš perduodu Dievo gyvybę, mano kūnas teikia pasauliui gyvybę“. Niekas iki tol pasaulyje su tokiu absoliučiu įsitikinimu nebuvo pasakęs; „Aš esu“.

Niekas iki tol nebuvo taip kalbėjęs apie Dievą. Tai Dievas, kuris neišlieja svetimo kraujo, bet pats lieja Kraują už kūrinius. Jis iš meilės žmogui eina mirti ir tampa mažas kaip duonos gabalėlis, kad galėtų žmogų pamaitinti. Su Jėzumi atėjo galas išorinių praktikų, apeigų, įpareigojimų religijai. Jo skelbiamas tikėjimas kalba apie susivienijimą su Dievu: aš Jame, ir Jis manyje.

Esminis šio sekmadienio Evangelijos pasakojimo taškas yra gluminantys Jėzaus žodžiai: „Ar ir jūs norite pasitraukti?“ Mokytojas nebando sulaikyti savo mokinių, pamėginti juos įtikinti, nemaldauja: „Palaukite valandėlę, pasilikite, aš jums geriau paaiškinsiu“. Jėzaus klausimas apaštalams dvelkia liūdesiu, tačiau kartu jame skamba išdidumas ir iššūkis, o svarbiausia: apeliuojama į kiekvieno žmogaus galimybę laisvai apsispręsti: „Esate laisvi, galite eiti, galite ir pasilikti, tačiau pasirinkite!“

Tai kartu ir klausimas kiekvienam iš mūsų – ko norime: pasitraukti ar pasilikti? Nereiktų stengtis prieš save pačius vaidinti nepalaužiamų didvyrių – ko gero, ne vienam gyvenime tokia alternatyva buvo iškilusi. Ir drauge pagalbon ateina nuostabus Petro atsakymas: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“. Tik tu vienas… Tik Dievas…

Nuostabi akimirka, labai aiškiai užbrėžianti brūkšnį ir atskirianti tai, kas svarbiausia. Visas pasaulis… Ir Dievas… Vien tik Jis. Nėra nieko kito, kam galėtume patikėti savo gyvenimą. Vien tik Jame randame amžinojo gyvenimo žodžius, suprasdami, kad dangus nėra tuščias ir nebylus, o Dievo žodis yra gyvas. Jis nurita akmenis nuo kapų angų, nugali stingdantį mirties šaltį, atveria kelius ir dangų susitikimui, švelniai glamonėja ir užžiebia meilės liepsną.

Vien tik Dievas turi gyvenimo žodžius. Žodžius, duodančius gyvybę, pažadinančius gyvybę mumyse. Dievas pažadina širdis, suteikia drąsos ir leidžia įžvelgti toliau, negu įmanoma mūsų kasdienybėje, ištirpdo nepasitikėjimo ledą. Dievas teikia gyvybę mūsų protams, leisdamas priimti ir įvertinti laisvę ir tiesą. Jis yra ta tiesa, kuri mus padaro laisvais. Dievas duoda gyvybę mūsų dvasiai, tai dieviškajai jėgai, gyvenančiai mumyse, tam dangaus lopinėliui, įsikūrusiam žmogiškame kūne. Dievas duoda gyvybę mūsų kūnams, kad Jame būtume, gyventume ir kvėpuotume, kad Jo žodžio galia mūsų rankos taptų kupinos gerų darbų, pasižymėtų dosnumu ir švelnumu, kad akys spindėtų meile ir drauge žvelgtų amžinybės linkui, kad suprastume, jog Jis yra tas, nuo kurio pasitraukti ne tik negalime, bet svarbiausia: nenorime…

Adolfas Grušas