Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Kard. Sigitas Tamkevičius. Dykuma laisvės kelyje. XVIII eilinis sekmadienis

 

Izraelitai, palikę Egiptą, neilgai džiaugėsi laisve, nes dykumoje pradėjo stokoti maisto ir vandens. Atkeliavę į Sino dykumą jie priekaištavo Mozei: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos!“ (Iš 16, 3). Žmonės buvo pasiryžę grįžti į Egiptą; tuo tarpu Mozė, patekęs į keblią padėtį, prašė Dievo pagalbos, ir jo prašymas buvo išklausytas – izraelitai kasdien galėjo prisirinkti manos ir prisigaudyti putpelių.

fatherhanly.com

Per Krikštą mes esame išvaduoti ne iš fizinės, bet iš dvasinės – blogio nelaisvės. Visi turime laisvės patirtį, tačiau turbūt kiekvienas galėtume paliudyti, kad tas laisvės kelias nėra lengvas. Nuodėmė mus vilioja panašiai, kaip ta Egipto duona ir mėsa viliojo izraelitus grįžti į nelaisvę. Laisvės kelyje galime būti gundomi tapti egoistais, besirūpinančiais savo fizinėmis reikmėmis, ir užmiršti mus išgelbėjusį Viešpatį.

Jau trisdešimt metų einame laisvės keliu, ir nors nestokojame medžiaginių gėrybių tiek, kiek anuomet stokoja izraelitai, bet murmančiųjų, kad laisvė nedavė to, ko iš jos tikėjomės, yra labai daug; sovietinė „duona“ šiems žmonėms atrodo brangesnė už laisvę. Apaštalas Paulius panašiai mąstantiems pirmiesiems krikščionims kalbėjo: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės“ (Ef 4, 17).

Dievas geriau už mus žino laisvės kelio sunkumus ir yra pasiruošęs mums padėti, kaip padėjo į laisvę keliaujantiems izraelitams. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus savo klausytojams priminė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Tuo maistu bus ne kas kita, kaip pats Dievas. Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).

Jėzus pamažu artino žmones prie didžiojo Dievo meilės slėpinio – Eucharistijos, kurią prieš savo mirtį įsteigė per Velykų vakarienę. Eucharistija tapo ta iš dangaus nužengusia ir pasauliui gyvybę teikiančia Dievo duona. Šią dangaus Duoną mes turime ir galime kasdien ja maitintis. Dievo žodis kviečia mus pasitikrinti, ar suprantame ir pasinaudojame šia Dievo dovana.

Mūsų neturėtų stebinti tie laisve nusivylę žmonės, kurie nėra sutikę Jėzaus ir nebeturi tikėjimo. Labiau turėtume stebėtis tais, kurie yra pakrikštyti, save laiko krikščionimis ir dejuoja, kad sunku. Panašu, kad jie nesimaitina dangaus Duona – Eucharistija, eucharistinė Auka – Mišios jiems yra dar neatpažinta žemė.

Palaimintasis Teofilius Matulionis, drauge su kitais kunigais įkalintas Solovkose, patyrė labai didelių sunkumų. Ką jie darė? Naktį atsikeldavo, lipdavo į barako palėpę ir čia aukodavo Mišių auką – maitinosi dangaus Duona ir nedejavo, kad yra nepakeliamai sunku.

Aš pats turėjau šią patirtį, kai buvau kalinamas KGB kalėjime, Uralo bei Mordovijos lageriuose. Anuomet didžiausia atrama buvo slapta aukojamos Mišios ir maitinimasis Eucharistija. Neateidavo net mintis dejuoti, kaip yra sunku ir kada visa tai baigsis.

Pasitikrinkime, ar pasinaudojame dangaus dovana – Eucharistija. O gal iki šiolei ji yra mūsų iki galo neįvertintas tikėjimo slėpinys?

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-07-31


© 2022 www.zarasuparapija.lt