Jėzus pašaukė mokinius ir juos mokė. Dabar vyksta tarsi atvirkščiai: mokiniai susirenka pas Jėzų ir pasakoja, ką nuveikė ir ko mokė, kai keliavo Jo siunčiami. Kaip tik šiuo metu Morkaus evangelijoje pirmą ir vienintelį kartą jie pavadinti apaštalais: ne tada, kai siunčiami, o kai sugrįžta pas Jėzų, kai misija įvykdyta.

Vasaros laikas šią evangelijos ištrauką skatina aiškinti tiesiogine prasme: po misijos mokiniai sugrįžo pavargę, bet žmonės nedavė ramybės, tad Jėzus išsiuntė juos nuošalią Galilėjos ežero pakrantę: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite‟. Viskas čia teisinga. Juk įsikūnijimas reiškia nuovargį ir pastangas, bendravimą ir poilsį. Pats Jėzus pasitraukdavo į kalnus ir melsdavosi. Tad tuo labiau poilsio ir atgaivos reikia Jo mokiniams. Nenurodyta jokia konkreti vieta, kur mokiniai turėjo vykti. Taip pat atrodo, kad Jėzus mokinius išsiunčia vienus, bet… jie atplaukia vėl kartu su Jėzumi. Ar tai ne ta pati „negyvenama vieta‟, kurioje pasilieka Jėzus ir kur galime užtikti Jį besimeldžiantį, kaip ir nakčia pasitraukusį iš Kafarnaumo? Kad rastume ją, visai nebūtina keliauti prie ano ežero.

Neįvyksta, kaip planavo, pabūti netrukdomiems. Daugybę žmonių aplenkė mokinius ir Jėzus vėl ėmė mokyti. Atjausdamas pavargusius mokinius, kuriems dėl žmonių gausumo nebūdavo kada nė pavalgyti, Jėzus kvietė pasitraukti į nuošalią vietą. Ta pati atjauta Jį skatins ne tik mokyti žmones, bet ir juos pamaitinti. Juk šiandienos evangelija įveda į duonos padauginimo pasakojimą. Tie patys mokiniai išalkusiai miniai dalins duonos kepaliukus ir žuvis. Visiems reikia Jėzaus Artumo ir poilsio, maisto ir Jo žodžio.

 

Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ