Kraunasi...

Kard. Sigitas Tamkevičius. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ XIII eilinis sekmadienis

 

Šaltinis: https://angelusnews.com/

Evangelija pasakoja apie nelaimingą tėvą, kurio dukrelė buvo arti mirties; jis maldavo Jėzų: „Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus atsiliepė į tėvo prašymą, bet kai pasiekė namus, dukrelė jau buvo mirusi. Skaudžios žinios ištiktam tėvui Jėzus pasakė: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Atėjęs į kambarį, Jėzus paėmė mirusiosios ranką ir ištarė: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė (plg. Mk 5, 21–24.35–43).

Šis Evangelijos pasakojimas kviečia pasitikėti Dievu, ir net tuomet, kai padėtis atrodo beviltiška. Šį pasitikėjimą sustiprina pasakojimas apie kananietės moters pagydymą. Moteris daugelį metų sunkiai sirgo, ir gydytojai nepajėgė pagelbėti; ją išgelbėjo tik pasitikėjimas Jėzumi. Ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Taip ir įvyko: palietė ir išgijo, o Jėzus pasakė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (plg. Mk 5, 25–34).

Esame kviečiami visiškai pasitikėti Dievu, tačiau ne nurodinėti, ką ir kaip jis privalo padaryti. Dievas yra mus mylintis Tėvas, galintis ir norintis duoti daugiau nei mes prašome. Pasitikint Dievu, reikia leisti jam veikti taip, ką diktuoja jo meilė.

Mūsų patirtis liudija, kad daugelis mūsų prašymų lieka Dievo tarsi neišgirsti. Evangelija pasakoja apie Zebediejaus sūnų motiną, prašiusią, kad jos sūnūs Jėzaus karalystėje sėdėtų vienas dešinėje, kitas kairėje. Į šį prašymą Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote“ (Mt 20, 22). Iš tikrųjų, kai mes maldaujame Dievo laikinų, nors mums ir svarbių, dalykų – sveikatos ar medžiaginės gerovės, mums verta prisiminti Jėzaus atsakymą: nežinote, ko prašote.

Psalmių autorius atsako, ko labiausiai turėtume Dievą maldauti: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4). Mūsų laikinas gyvenimas žemėje yra tik akies mirksnis, palyginus su laukiančia amžinybe, ir Dievas žino, kas mums yra reikalingiausia, – laikina gerovė ar laikini sunkumai, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą danguje.

Birželio 14-ąją minėjome pirmųjų tremčių 80-metį, kai niekuo neprasikaltę lietuviai buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti į tolimąjį Sibirą. Dauguma tremtinių buvo į Dievą tikintys ir jį mylintys žmonės, ir Dievas neapsaugojo jų nuo ilgų vargo metų. Tačiau vargo keliuose jie išmoko dar labiau glaustis prie Dievo ir jam patikėti savo likimą.

Birželio 14-ąją minėjome ir palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kuris kelis kartus buvo teisiamas ir kalinamas, net ir gyvenimą užbaigė tremtyje. Tačiau palaimintasis sugebėjo į visa tai, kas vyko jo gyvenime, žvelgti gilaus tikėjimo žvilgsniu ir nenusivylė. Šiandien jis mums yra Lietuvos didvyris ir palaimintasis.

Mūsų karščiausius prašymus dėl laikinųjų dalykų visuomet turi lydėti mintis: Viešpatie, duok man tai, ko prašau, bet jei tai nepasitarnautų mano amžinosios laimės siekiui, tuomet duok tai, ką matai man reikalingiausia, nors tai būtų ir labai sunkus kryžius.

Gyvenimiška patirtis liudija, kad didelė medžiaginė gerovė mus gadina. Kai esame visko pertekę, yra didžiausias pavojus neatsilaikyti gundymui praeinančius dalykus vertinti labiau už amžinuosius. Patiriami sunkumai, o ypač kančia padeda lengviau suvokti būtinybę dvasinius dalykus vertinti labiau už medžiaginius. Todėl neužmirškime, ką sako psalmininkas: „Labiausiai iš Viešpaties trokštu, to vieno prašau, – kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo būvio dienas“ (Ps 27, 4).

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-06-26


© 2022 www.zarasuparapija.lt