Pasaulis tuščias būtų vis.

Kaip žemė be margų gėlių —

Be tavo, Mama, širdies

Ir tavo meilės spindulių.

(A. Juragis)

 

Tikrai gražu ir prasminga, kad gegužės mėnesį, atbundant gamtoje gyvybei, viena diena yra skiriama pagerbti gyvybės davėjai — Motinai. Jau daugybė metų visas pasaulis švenčia Motinos dieną, išreikšdamas jai meilę ir pagarbą.

Kiekviena motina, pajutusi pirmąjį gyvybės ženklą po savo širdimi, užduota sau klausimą: kas bus iš šio kūdikio? Svajonės pradeda maišytis su troškimais, viltys – su sapnais, tikrovė – su vaizduote. Bet virš nekantrumu plakančios širdies tebekabo įkyrus klausimas: kas bus iš šio kūdikio? Į šį klausimą motina atsako dviem tikrovėm, kurios nuolat gyvos jos širdyje: meile ir kančia.

Meilė savo vaikui. Nuo pat pirmos kūdikio gyvenimo minutės, motina pasitinka jį su meile ir prisiekia jam tą nuostabųjį jausmą, kuriame beveik nėra žmogui įprasto savanaudiškumo ir egoizmo. Ši meilė yra didesnė už gyvenimą ir nebijo mirties. Tik motinoje randame meilę, kuri turbūt niekada nevirsta neapykanta, kuri myli apvilta, įžeista, paniekinta. Tik motinoje mus pasitinka meilė, kuri niekada neišblėsta, neatvėsta, kurios ugnis nesudega, nes ji iš savęs ir savimi dega. Tik motinoje mes sutinkame meilę, kuri vaikui nuolat trokšta gėrio, ir tas nuolatinis bei besąlyginis gėrio troškimas duoda jos meilei neišsemiamą energiją ir nežemišką kilnumą. Tokiu būdu kiekviena motina gali mylėti ir iš tikrųjų myli net meilės nevertą vaiką. Ir tik motina gali taip mylėti, nes šioje meilėje nėra savanaudiškų išskaičiavimų ir savimylos aistros. Ši meilė net apvilta, net mirtinai įžeista ir paniekinta nevirsta neapykanta, neužsidega kerštu. Tai turbūt vienintelė meilė tarp žmonių, kurios jėga ir įtaka bėgant metams nesumažėja.

Motina — supratimo įsikūnijimas. Kiek kartų ji matė mus klystančius. Priėjo, kaip saulės šešėlis, susikrimtusi, ant savęs pykdama, ieškojo žodžių. Tokių žodžių, kurie neužgautų, neįgeltų, paslaptį atskleistų ir visą tiesą išreikštų. Gal būt, ji pasisodino tave ant kelių, glostė tavo nepaklusnius, išsidraikiusius plaukus. Kokia švelni ir šilta jos ranka! Norėjo tave įkvėpti, lyg Šventoji Dvasia. Tu klauseisi stebuklingų žodžių ir galvojai… apie daug ką… Bet ne apie tai, apie ką motina kalbėjo, ne apie tai, kokią kančią, lyg sunkų akmenį, širdyje nešiojo. Kodėl? Kas pasakys?

Ar bandei išmatuoti motinos skausmą ir širdies gylį? Ji niekada negalvoja apie save. Tu nuolat jos mintyje: kiekvieną dienos ir nakties valandą. Motina niekada nepasmerkia vaiko. Ji žino, kad sūnus blogai padarė, dukra paklydo. Bet motina turi tą dievišką išmintį, mokančią atskirti klaidą nuo žmogaus. Turi angelo kantrybę laukti derliaus, ilgėtis vaisiaus, nors žemė sausa ir nėra lietaus. Ji pasilieka amžinas įkvėpimas, kasdienės meilės ir tikėjimo mūza.

Nesvarbu, kur dabar yra mūsų brangios motinos – ar dar šildo mus savo apkabinimais ir švelniais žodžiais, o gal jau ilsisi šaltuose kapuose, vis tiek Motinos dieną junkimės su jomis savo kūdikiška meile ir karšta malda. Šią dieną bent valandėlei reikėtų užmiršti savo kasdieninius rūpesčius, nuolatinius užsiėmimus ir pagalvoti apie tą, iš kurios esame gavę ne tik gyvybę, bet išmokę ir pirmųjų žingsnelių savo gyvenimo kely. Būkite palaimintos, Mielos Motinos!

 

Zarasų parapijos kun. dek. Vydas Juškėnas