Kraunasi...

Zarasų dekano katechezė apie Prisikėlimą

 

 

Mieli broliai ir seserys Kristuje, sveikinu visus sulaukusius gražiausios pavasario šventės – šv. Velykų – Kristaus prisikėlimo.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas nėra vienintelis įvykis žmonijos istorijoje tarp daugelio įvykusių. Tai net nėra vienas iš tų puikiųjų žmonijos istorijos įvykių, kurie iš esmės pakeitė žmonių kultūrą ir gyvenimo eigą per politinius pokyčius ar technologinius bei medicininius atradimus. Kristaus prisikėlimas yra greičiau tas įvykis, kuris keičia absoliučiai visus žmonijos istorijos įvykius. Tai įvykis, kuris iš naujo paaiškina visą mūsų istoriją ir viskam suteikia visai kitokią prasmę. Kristaus prisikėlimas, kuris buvo visuotinis ir esminis žmonijos istorijai, dabar yra pakeistas ir pertvarkytas, įvertintas iš naujo ir suprantamas iš esmės nauju būdu.

Didžiojo Penktadienio išgyvenimai mums yra labai artimi. Žmonijos istorija yra tokia, kuriai tebėra būdinga mirtis, nesvarbu, ar mirtis yra žmogaus gyvenimo pabaiga natūraliame apvalkale, ar mirtis, kuri yra žmogaus gyvenimo kokybė – pasižyminti neapykanta ir nesantaika, dėl pavydo, pasididžiavimo ir godumo sukeltų žmogiškųjų mirties būdų, taip pat dėl ​​stichinių nelaimių ir ligų. Nėra nė vienos vietos žemėje, kaip ir žmonijos istorijoje niekada nebuvo laikmečio, kuriame nebūtų buvusios pačios mirties ar mirtinų žmogaus gyvenimo faktorių. Tai buvo pagrindinis mūsų žmonijos istorijos bruožas, kurio niekas negalėjo pakeisti, jokie įvykiai, jokie žmonės.

Tačiau Kristaus prisikėlime visa ši mirtis virsta gyvenimu. Tai įvykis, kuris, nors ir buvo numatytas pranašų, išlieka didžiule nuostaba bei šoku Jėzaus mokiniams, kurie tikėjo mirties tikrumu, tad jų ir mirties supratimas tiesiog atsinaujino. Mintis, kad Kristus prisikėlė, kad mirtis paverčiama gyvenimu ir neapykanta persmelkta meilės, yra kažkas, kuo jie stengiasi tikėti, nes viskas, kas pasakojama apie žmonijos istoriją, liepia netikėti ja. Tačiau supratę prisikėlimo tiesą, jie leidžiasi visiškai užvaldomi ir jų gyvenimas visiškai pasikeičia.

Kristaus prisikėlimas mums sako, kad mūsų žmonijos istorija, buvusios mirties istorija, dabar yra visiškai perrašyta. Tai tapo gyvenimo istorija. Mirtis nebėra neišvengiama mūsų žmonijos istorijos išvada ir galutinė pabaiga. Ją pakeitė gyvenimas.

Iš pradžių atrodo nepaprasta, kad prisikėlęs Kristus žmonėms pasirodė ne toks didingas, koks buvo gyvenime prieš mirtį. Prieš savo kančią Kristus buvo gatvėse ir turgavietėse, šventykloje ir religinėse šventėse. Jį galėjo matyti ir paliesti bei girdėti visi vienodai, nesvarbu, ar jie jį mylėjo, ar jo nekentė. Bet po prisikėlimo jis pasirodė tik nedaugeliui. Kodėl? Prisikėlęs Kristus nebuvo tik subjektyvus reiškinys ar mokinių svajonių paveikslas. Prisikėlusį Kristų buvo galima pamatyti ir išgirsti bei paliesti. Jis valgė ir gėrė su tais, kuriems pasirodė.

Taigi, kodėl prisikėlęs Kristus nepasirodė gatvėse, turgavietėse ir šventykloje kaip anksčiau? Taip yra todėl, kad Kristaus prisikėlimas nėra tik tai, kas įvyko, bet tai yra ir dieviškojo apreiškimo darbas. Tai nėra gamtinis faktas ar tiesa, prieinama be žmogaus proto. Tai yra kažkas daugiau nei tai, ką mes, žmonės, galėjome žinoti, žvelgdami į savo žmogiškąjį pasaulį ir jo istoriją. Tai, ką mes žinome pagal savo stebėjimo ir proto galią, yra mirtis, o ne gyvenimas už mirties ribų, ne gyvenimas, įveikiantis su mirtimi susiduriančias kultūras. Kristaus prisikėlimas sutrinka dėl mūsų patirties ir žinių ribotumo. Nepaisant to, kas, mūsų manymu, įmanoma ir įtikėtina, tai nuliūdina. Kristaus prisikėlimas yra dieviškojo apreiškimo ir antgamtinio Dievo gelbėjimo žmonijai planas. Taigi tokia tikrovė yra visiškai žinoma tik tiems, kurie ją priima ir kurie gali peržengti visus jų tikimybės, kad jie tikri, apribojimus. Bet kai tai visiškai suprantama kaip tiesa, tai keičia viską, kas, mūsų manymu, yra tikra ir tikra dėl savo pasaulio ir savęs.

Šis virsmas matomas tų gyvenimuose, kuriems pasirodo prisikėlęs Kristus. Mes tai matome Marijos Magdalietės, vienos iš moterų, kurios mylėjo Kristų iki pat pabaigos, gyvenime. Nepaisant meilės Kristui, pamačiusi tuščią kapą, ji gali tik pagalvoti, kad Jėzaus kūnas buvo paimtas. Tačiau dėl savo meilės Jam sode jai yra tekę susitikti su prisikėlusiu Kristumi, kuris ją pavadina vardu ir tą akimirką ji visiškai supranta tiesą, kad Jis iš tikrųjų yra gyvas, jis prisikėlęs iš numirusių. Tai pat tai matome apaštalų, kuriuos išsirinko Kristus ir kurie sekė Jį vykdydami žemiškąją tarnystę, gyvenime, kai jų protas ir širdis buvo suderinti su Kristumi, kai jie patyrė visa, ką jis darė ir ko mokė. Nepaisant viso to, jie stengiasi suvokti, kad Kristus gali prisikelti iš numirusių. Pirmasis žvilgsnio į tuščią kapą momentas bus patvirtintas visiškai tikint, kad Kristus taip pat pasirodys jiems ir kalbės su jais, suteikdamas jiems Šventąją Dvasią, kuri paskatins ir sustiprins jų tikėjimą ateityje.

Mums, kaip vėlesniems Kristaus mokiniams, Jo prisikėlimas taip pat yra tai, kas mums yra atskleista. Mes jau žinome, kokią tikėjimo dalį mes išmokome. Tai yra tai, ką mes gauname iš Šventojo Rašto liudijimo ir iš savo įsitikinimų formulės. Ir vis dėlto visiška Kristaus prisikėlimo tiesa ir reikšmė mums ir mūsų lūkesčiams bei viltims paaiškėja tik tada, kai aktyvus Dievo dvasios veikimas pažadina mūsų protus ir širdis. Kai visiškai suprantame, kad mūsų žmogaus gyvenimo istorija baigiasi ne mirtimi, o gyvenimu.

Nors pasaulyje siaučiančios baisios ligos, nelaimės ir karai mums primena apie fizinės mirties galią, vis dėlto Kristaus prisikėlimas vis dar turi galutinį žodį, jei leisime jo tiesai visapusiškai atsiskleisti savo mintyse ir širdyse.

Evangelijos skelbimas apie mūsų išganymą Kristuje turėtų būti nuolat skelbiamas. Prisikėlimas yra neatsiejama Jo dalis. Kartais galime susitelkti ties žmonijos nuodėme ir tuo, kad Jėzus išgelbėjo mus nuo nuodėmių savo mirtimi ant kryžiaus.

Popiežiaus Pranciškaus žodžiais: dabar mes svarstome savo širdyje Kristaus prisikėlimo prasmę mums ir mūsų išganymui. Viešpaties mirtis ir prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas; Savo triumfu dėl nuodėmės ir mirties Kristus atvėrė mums kelią į naują gyvenimą. Atgimę Krikšte, mes gauname Šventosios Dvasios dovaną ir tampame Dievo įvaikintais sūnumis ir dukromis. Dievas dabar yra mūsų Tėvas: jis elgiasi su mumis kaip su savo mylimais vaikais; jis mus supranta, atleidžia, apkabina ir myli, net kai suklystame.

Turime pabrėžti ne tik nuodėmės ir mirties per Kryžių triumfą, bet ir prisikėlimą, kuris patvirtina šią pergalę. Tai yra ir mūsų nuodėmių prisiėmimas ant kryžiaus, ir mirties sunaikinimas per Kristaus prisikėlimą.

Šį mums pergalingai dovanotą naują gyvenimą reikia maitinti kasdien, klausantis Dievo žodžio, skiriant laiko maldai, dalijantis sakramentais, ypač atgailos ir Eucharistijos – tai neišsemiama Dievo malonė mūsų gyvenime, kuri mus palaiko ir maitina, darant gerus darbus, padedant vargšams ir nuskriaustiesiems, nes mylint Dievą, mylime ir savo artimą, ir tuos, kurie mums patinka, ir kurie nepatinka, tačiau jie žinos, kad savo meile esame Kristaus pasekėjai. Dievas turi būti mūsų gyvenimo centras! Kasdien liudydami apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, gimusiai laisvei, džiaugsmui ir vilčiai, mes taip pat siūlykime savo tarnystę pasauliui, padėdami savo broliams ir seserims pakelti žvilgsnį į dangų, į mūsų dangiškąjį Tėvą.

Gyvendami su šio Prisikėlimo galia, kai esame Evangelijos liudininkai, Kristaus gyvenimas gimsta mūsų kasdienybėje. Jei Dievas tampa mūsų gyvenimo centru, tada Evangelija pritraukia mus į laisvės, džiaugsmo ir vilties, gimusios iš Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį, gyvenimą. Viskas dėl to, kad Nukryžiuotasis nebuvo pabaiga, ir Prisikėlimas baigėsi pergale.

O kuo reikšminga evangelijoje tuščio Kristaus kapo simbolika? „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?” (Lk 24,5), tokie žodžiai nuskambėjo Velykų rytą moterims atėjusioms pas Kristaus kapą iš angelo lūpų. Tad pirmasis dalykas, su kuriuo susiduriame per Velykų įvykius, yra tuščias kapas. Pats savaime tai nėra tiesioginis Prisikėlimo įrodymas; Kristaus kūno nebuvimą kape galima paaiškinti kitaip. Vis dėlto tuščias kapas vis tiek buvo esminis ženklas visiems. Tai sužinoję mokiniai buvo pirmieji link paties Prisikėlimo fakto pripažinimo. Taip pat tai įvyko ir su moterimis, ėjusiomis lankyti Kristaus kapo, o paskui ir su apaštalu Petru. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, patvirtino, kad įėjęs į tuščią kapavietę ir aptikęs ten tiktai tuščias drobules, pamatė ir įtikėjo. Tai įrodo, kad jis iš tuščio kapo suprato, kad prie Jėzaus kūno nebuvimo negalėjo prisidėti žmogiškasis faktorius, ir kad Jėzus ne tik grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip tai buvo padaryta Lozoriaus atveju.

Panagrinėkime Kristaus pasirodymus po prisikėlimo. Marija Magdalietė ir kitos šventosios moterys, atėjusios patepti Jėzaus kūno, kuris buvo palaidotas paskubomis, pirmosios susidūrė su Prisikėlusiuoju. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus žinios apie Jo prisikėlimą pasiuntinės apaštalams. Jie buvo tie, su kuriais pasirodydavo Jėzus: pirmiausia Petras, paskui dvylika. Petras buvo pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimą, todėl pats pirmasis iš visų apaštalų regėjo Kristaus prisikėlimą ir liudijo savo broliams.

Visi tie įvykiai, nutikę tomis dienomis, yra susiję su kiekvienu apaštalu, o ypač su Petru, Velykų rytą naujo gyvenimo, naujos eros pradžioje. Kaip Jėzaus prisikėlimo liudytojai, jie lieka pamatiniais Kristaus bažnyčios akmenimis. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas grindžiamas konkrečių vyrų, žinomų krikščionims, ir vis dar gyvenančių liudijimu. Petras ir dvylika yra pagrindiniai Jėzaus prisikėlimo liudytojai, tačiau jie nėra vieninteliai – apaštalas Paulius aiškiai kalba apie daugiau nei penkis šimtus asmenų, kuriems Jėzus pasirodė vienu metu, taip pat apie Jokūbą ir likusius apaštalus.

Atsižvelgiant į visus šiuos liudijimus, Kristaus prisikėlimas negali būti aiškinamas kaip kažkas, nepriklausantis fizinei tvarkai, ir neįmanoma to nepripažinti kaip istorinio fakto. Aišku tai, kad mokinių tikėjimą drastiškai išbandė jų mokytojo kančia ir mirtis ant kryžiaus, kuriuos jis išpranašavo. Kristaus kančia juos taip stipriai sukrėtė, kad kai kurie mokiniai ne iš karto patikėjo šio prisikėlimo žinia. Šiaip ar taip, kad suprastume mistikos kupiną mokinių bendruomenę, evangelija juos parodo kaip demoralizuotus bei išsigandusius. Jie netikėjo moterimis, grįžusiomis nuo kapo, ir laikė jų žodžius „tuščiomis šnekomis“. Kai Jėzus Velykų vakarą apsireiškė vienuolikai, Jis klausė: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?“ (Lk 24,38) kaip ir „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!  Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” (Lk 24, 26).

Net ir susidūrę su prisikėlusio Jėzaus tikrove, mokiniai vis dar abejoja, ar toks dalykas yra įmanomas: jie manė matantys vaiduoklį – „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24,41). Apaštalas Tomas taip pat patirs abejonių išbandymą. Todėl keliama hipotezė, kad Kristaus prisikėlimas buvo įvykdytas apaštalų tikėjimo dėka. Jų tikėjimas Prisikėlimu gimė iš dieviškosios malonės, iš tiesioginio prisikėlusio Jėzaus tikrovės patyrimo.

Po prisikėlimo vėl dalindamasis maistu, Jėzus užmezga tiesioginį ryšį su savo mokiniais. Tokiu būdu jis leidžia jiems suvokti, kad jis nėra vaiduoklis, ir taip pat prisiliesti, patikrinti, ar prisikėlęs kūnas yra tas pats kūnas, kuris buvo kankinamas ir nukryžiuotas, nes jame vis dar buvo buvusios kančios ženklai. Tačiau tuo pačiu metu šis autentiškas, tikrasis kūnas pasižymi naujomis šlovingojo kūno savybėmis: jo neberiboja erdvė ir laikas, jis gali būti kur ir kada nori. Kristaus žmonija nebegali apsiriboti vien tik šiuo pasauliu, tad nuo šiol priklauso tik Tėvo dieviškajai karalystei. Dėl šios priežasties prisikėlęs Jėzus taip pat naudojasi suverenia laisve pasirodyti kaip nori: sodininko vaidmenyje ar kitomis pažįstamomis formomis savo mokiniams, būtent, kad pažadintų jų tikėjimą.

Jėzaus prisikėlimas neturi nieko bendra su prikėlimu iš mirties, pvz., su Lozoriaus ar Naimo jaunuolio, apie kuriuos rašo Evangelija. Šie prikėlimai – tai grįžimai į žemišką gyvenimą, senojo gyvenimo tąsa, o Kristaus prisikėlimas – tai perėjimas į kitą gyvenimą, naujo gyvenimo pradžia. Jėzaus prisikėlimas – tai pradžia naujo kūrimo, pradžia visuotinio prisikėlimo iš numirusių. Jo prisikėlimas jau nepriklauso šiam senajam pasauliui. Tai ženklas, kad Dievas kuria naują pasaulį, bet tai jau yra už mūsų patirties ir už mūsų supratimo ribų.

Jėzaus prisikėlimą galima traktuoti kaip transcendentinį įvykį. „Tikrai šioji naktis palaiminga“ – giedama Velykiniame šlovinime Velyknakčio vigilijoje. Šis šlovinimas vienintelis nusipelnė žinoti valandą, kada Kristus prisikėlė iš mirusiųjų karalystės. Bet niekas nebuvo Kristaus prisikėlimo liudininku ir joks evangelistas to neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai įvyko fiziškai. Nors prisikėlimas buvo istorinis įvykis, kurį buvo galima patvirtinti tuščio kapo ženklu ir apaštalų susidūrimų su prisikėlusiu Kristumi tikrove, vis dėlto jis išlieka tikėjimo slėpiniu širdyje kaip kažkas, kas pranoksta istoriją. Štai kodėl prisikėlęs Kristus atsiskleidžia ne pasauliui, bet savo mokiniams, tiems, kurie Jį lydėjo iš Galilėjos iki Jeruzalės, kurie dabar yra Jo liudytojai žmonėms.

Dar vienas esminis dalykas yra tai, kad Kristaus prisikėlimas – tai Šventosios Trejybės darbas. Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo objektas, nes tai yra transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūrybą ir istoriją. Jame trys dieviškieji asmenys veikia kartu kaip vienas ir pasireiškia savo teisingomis savybėmis. Trys Asmenys taip veikia drauge, kaip jiems būdinga: Tėvas parodo savo galią, Sūnus „vėl pasiima“ (Jn 10, 17) laisvai paaukotą gyvybę, iš naujo suvienydamas savo sielą su kūnu, o Šventoji Dvasia jam teikia gyvybę ir jį pašlovina. Jėzus yra galutinai apreikštas kaip „Dievo sūnus, turintis galią pagal šventumo dvasią, prisikėlęs iš numirusių“. Šv. Paulius tvirtina, kad Dievo galia būtų apreikšta veikiant šventajai Dvasiai, kuri suteikė gyvybę Jėzaus mirusiam žmogiškumui ir pakvietė Jį į šlovingą Viešpatystės būseną.

Sūnaus prisikėlimą dangiškasis Tėvas įgyvendina savo dieviškosios galios dėka. Jėzus skelbia, kad „žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“ (Lk 7, 22). Kitur Jis tvirtina: „Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau… Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti“ (Jn 10, 17-18).

Dangiškasis Tėvas atmena prisikėlimą iš Kristaus dieviškojo asmens, kuris liko suvienytas su Jo siela ir kūnu, perspektyvos, net kai juos mirtimi atskyrė vienas nuo kito: „Dėl dieviškosios prigimties, kuri išlieka kiekviename iš dviejų žmogaus komponentų, vienybės, jie vėl susijungia. Kadangi mirtis įvyksta atskyrus žmogiškuosius komponentus, taip ir prisikėlimas pasiekiamas susivienijus dviem.“

Kokia yra Prisikėlimo prasmė ir išganomoji reikšmė? Jei Kristus nebuvo prikeltas, tada mūsų skelbimas yra ir jūsų tikėjimas yra veltui. Prisikėlimas visų pirma yra visų Kristaus darbų ir mokymų patvirtinimas. Visos tiesos, net ir tos, kurioms žmogaus protas neprieinamas, yra pateisinamos, nes Kristus savo prisikėlimu galutinai įrodė dieviškąją galią ir valdžią, kurią buvo pažadėjęs.

Šis didingas įvykis yra tiek Senojo Testamento, tiek paties Jėzaus pažadų įvykdymas Jo žemiškojo gyvenimo metu. Mes įsitikinome, kad Kristus visa tai išpildė. Jėzaus dieviškumo tiesą patvirtina Jo prisikėlimas. Jis buvo pasakęs: „kai Jėzų iškels aukštyn ant kryžiaus, tuomet daugelis įtikės, kad jis yra Dievo Sūnus” (Jn 8-28). Nukryžiuotojo prisikėlimas rodo, kad Jis iš tikrųjų buvo „AŠ ESU“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Kristaus prisikėlimas yra glaudžiai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimu ir yra jo išsipildymas pagal Dievo amžinąjį planą.

Velykų slėpinys turi du aspektus: savo mirtimi Kristus išlaisvina mus iš nuodėmių; ir prisikėlimu Jis atveria mums kelią į naują gyvenimą. Šis naujas gyvenimas yra visų pirma išteisinimas, atkuriantis mus Dievo malonėje, „kad Kristus būtų prikeltas iš numirusių Tėvo šlovės galia, ir mes galėtume žengti gyvenimo naujume.“ Išteisinimas yra pergalė prieš mirtį. Tai lemia žmogišką įsūnystę, kad žmonės taptų Kristaus broliais, kaip pats Jėzus po savo prisikėlimo vadino savo mokinius: „Eik ir pasakyk mano broliams.“ Mes esame broliai ne iš prigimties, bet malonės dovana, nes ta įsūnystė įgyja mums realią dalį vienintelio Sūnaus gyvenime, kuris buvo visiškai apreikštas Jo prisikėlime.

Galiausiai, Kristaus prisikėlimas – ir pats prisikėlęs Kristus yra mūsų būsimojo prisikėlimo principas ir šaltinis: „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis… Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 20-22). Prisikėlęs Kristus gyvena savo ištikimųjų širdyse, kol Jie laukia to išsipildymo. Kristuje krikščionys „patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę “ (6 Hbr 5) ir jų gyvenimą Kristus paverčia dieviškojo gyvenimo širdimi, kad jie galėtų „gyventi nebe sau, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).

Tikėjimas prisikėlimu yra įvykis, kurį istoriškai liudijo mokiniai, kurie tikrai susidūrė su Prisikėlusiuoju. Tuo pačiu metu šis įvykis yra paslaptingai transcendentinis tiek, kiek tai yra Kristaus žmonijos patekimas į Dievo šlovę.

Tuščias kapas ir jame gulinčios drobulės savaime reiškia, kad Kristaus kūnas Dieviškąja galia išvengė mirties pančių. Visa tai paruošė mokinius susitikimui su prisikėlusiu Viešpačiu.

Ką apie Kristaus prisikėlimą kalba ankstyvoji bažnyčia? Šv. Raštas skelbia, kad kai Jėzus sugrįš į žemę, Jis fiziškai prikels visus mirusiuosius, grąžindamas jiems kūnus, kuriuos jie prarado mirties metu.

Tai bus tie patys fiziniai kūnai, kuriuos žmonės turėjo žemiškajame gyvenime. Mūsų prikelti kūnai bus nemirtingi, o teisieji bus pašlovinti, išlaisvinti iš kančių ir skausmo, įgalinti daryti daug nuostabių dalykų, kuriuos darė Jėzus.

Kūno prisikėlimas yra esminė krikščioniška doktrina, kaip skelbia apaštalas Paulius: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji neprisikelia. Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę.  “(1 Kor 15, 13-18).

Kadangi, kaip mums sako Paulius, krikščioniškasis tikėjimas negali egzistuoti be šios doktrinos, Bažnyčia jį neklystamai apibrėžė. Jis yra įtrauktas į tris neklystančius tikėjimo išpažinimus – Apaštalų, Nikėjos ir Atanazo.

Ketvirtasis Laterano konsiliumas (1215 m.) neklystamai apibrėžė, kad per antrąjį atėjimą Jėzus „kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 2, 6-11).

Neseniai Katalikų Bažnyčios katekizmas atkartojo šį ilgai apibrėžtą mokymą sakydamas: „Mes tikime tikru šio kūno, kuris dabar yra, prisikėlimu“. „Mirštant siela ir kūnas atsiskiria, kūnas sudūla, o siela, būdama nemirtinga, eina į Dievo teismą ir laukia, kol vėl bus suvienyta su kūnu, kuris, Viešpačiui grįžus, prisikels perkeistas. To, kaip toks prisikėlimas įvyks, supratimas pranoksta mūsų vaizduotę ir protą“ (plg. 1 Kor 15, 42-44)(KBK 1017).

Ar mes galime įrodyti Jėzaus prisikėlimą? Čia galime atvirai pasakyti “ne”. Žinoma, šis “ne” mums nepatinka, nes mes labai norėtume turėti aiškių ir tvirtų įrodymų. Bet yra taip: kas nėra pasirengęs tikėti, tam negali patikėti ir prisikėlimu. Apsisprendimas už ar prieš tikėjimą vyksta ne vien protu, bet ir širdimi. Kas nori tikėti, tas ras užtektinai įrodymų, pvz., kankinyste patvirtintą apaštalų liudijimą, kad Jėzus yra prisikėlęs. O kas nenori tikėti, ras užtenkamai motyvų pateisinti savo netikėjimą, apie kurio garbingumą gali spręsti tik vienas dangiškasis Tėvas. Kas yra nusiteikęs tikėti, tam net nereikia ypatingų įrodymų. Nuoširdus tikėjimas pasitenkina rimtomis nuorodomis. Taip kalba ir Evangelija, kad mylimasis Jėzaus mokinys, net nematęs prisikėlusio Jėzaus, o vien tik išvydęs tuščią kapą, įtikėjo prisikėlimą. Kas ieško, kas yra atsiskleidęs Dievui ir jo veikimui, tam užtenka tokių nuorodų.

Mums, tikintiems Kristaus prisikėlimu, šv. Raštas duoda nuostabiai aiškių įžvalgų. Štai šv. Mato Evangelijoje rašoma: “Štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos!” Panašiai skamba ir kiti žodžiai: “Kur du ar trys susirinks mano vardu, ten ir aš — Prisikėlusysis — būsiu tarp jūsų”. Tai yra nepaprastos reikšmės žodžiai. Prisikėlęs Jėzus nepasitraukė nuo mūsų, tačiau Jis yra su mumis. Evangelijos velykiniai įvykiai parodo, kad Jėzus yra mūsų tarpe.

Prikėlimas, pagarbinimas, išaukštinimas – tai bibliniai išsireiškimai. Šiandieninėje mūsų kalboje reikštų: Tas, kuris mirė ant kryžiaus, Dievo buvo išplėštas iš mirties; savo mirtyje jis įėjo į Dievo sferą; dabar jis yra pas Dievą. Kalbėti apie šį faktą mes neturime žodžių savo kalboje, neturime jokio palyginimo, jokios lygiareikšmės sąvokos bei vaizdo. Žodis “prisikėlimas” šiuo atveju yra metafora, mūsų netobulo išsireiškimo žodis, reiškiąs, kad Jėzus yra drauge su Dievu – bendrame buvime su Dievu, grynai dieviškoje būsenoje. Žmogiškoje kalboje tai nusakome posakiu: “yra danguje”. Mes galėtume štai kaip pasakyti: Jėzus ant kryžiaus patyrė mirtį, bet ne gyvenimo pabaigą. Per mirtį jis kaip tik susivienijo su Dievu.

Tad dar kartą paklauskime savęs, ką mums reiškia prisikėlęs Kristus? Ar Jis yra mūsų religinio gyvenimo centras? Jėzus kalba mums per šv. Raštą, Jį sutinkame bažnyčios sakramentuose, taip pat kiekviename žmoguje, kuriam mes padarome gera ar bloga. Jis yra mūsų gyvasis TU, į kurį gręžiasi visas mūsų religinis gyvenimas.

Mes visi esame neramūs dėl dabarties ir ateities. Tačiau, kad ir matydami juodus šių dienų debesis, būkime ramūs: mūsų visų likimas yra Dievo rankose – su Kristaus prisikėlimu prasidėjo nauja pasaulio istorija, kurią tvarko Dievas.

Šv. Velykos – ne praeities įvykio paminėjimas. “Aleliuja” skelbia visa ko pradžią, kuri driekiasi į tolimiausią ateitį. Prisikėlimas sako, kad Palaimos pradžia jau prasidėjo, o kas prasidėjo, tas pasieks ir savo galutinį tašką.

Tad mieli broliai ir seserys Kristuje, susivienydami ir melsdamiesi už visus gyvuosius bei mirusiuosius, atnaujinkime ir gilinkime tikėjimą Kristaus prisikėlimu. Atverkime savo protą ir širdį, kad galėtume patys susitikti su prisikėlusiu Kristumi – skaitydami Šventąjį Raštą ar melsdamiesi, kaip įmanoma gausiau dalyvaudami sakramentų šventime. Ir tvirtai tikėkime, kad kartu su jau mirusiaisiais mūsų artimaisiais sutiksime prisikėlusį Kristų amžinajame gyvenime. Amen.

 

Kun. dek. Vydas Juškėnas

 

 

Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebono kunigo dekano Vydo Juškėno katechezė „Prisikėlimas“. 

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/167948-2020-04-22-09-00-katecheze.html

 


Kategorija Parapija


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-04-07

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt