Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

GYVASIS DIEVAS

„Jei nepamatysiu,… jei nepaliesiu,… … netikėsiu…“

Apaštalas Tomas elgiasi logiškai: jis nori bent kokių nors garantijų. Galėtume pasakyti, jog jis yra teisus, nes supranta, kad, jeigu Jėzus yra gyvas, tada viskas keičiasi. Tomas, kaip ir kiekvienas tikintysis, susiduria su tikėjimo sunkumais. Juk iš tikrųjų niekur Evangelijoje nėra parašyta, kad tikėjimas, nepatiriantis jokių abejonių, panašus į granito uolą, yra tikresnis ir saugesnis, nei tas, kuris yra nuaustas iš nuolatinių klausimų ir abejonių. Verta pastebėti, kad netgi Dievo Motina, apie kurią visuomet kalbame kaip apie ištikimo ir nuoseklaus tikėjimo pavyzdį, taip pat pradėjo ne nuo savo garsiojo „taip“, o nuo klausimo: „Kaip tai įvyks?“ Tikėjimas be klausimų ir abejonių tiesiog neegzistuoja.

Verta pastebėti, kad Tomas, tegul ir abejodamas kitų apaštalų liudijimu, nepasitraukė, bet liko kartu su jais, o ir apaštalai, kai kurie gal nustebinti savotiško Tomo užsispyrimo, jo neatstūmė. Galima būtų pasakyti, jog tai yra pavyzdys mūsų bendruomenėms: atsiradus abejonėms, susiklosčius sunkioms situacijoms, kai bendruomenės gyvenime pasitaikančios klaidos atima drąsą, mes neturime pasitraukti, atsiriboti nuo viso to, kas atrodo nepriimtina, bet likti kartu su kitais. Neturime pavargti klausti, teirautis, ieškoti vidinės šviesos, nes galiausiai jos vis tiek sulauksime.

Po aštuonių dienų atėjo Jėzus… Šis įvykis – tai tikra paguoda kiekvienam iš mūsų. Gera galvoti apie tai, kad Jėzus, radęs uždarytas mūsų širdies duris, nepasišalina. Jei mes vėluojame atsiverti Jam, Jis, praėjus aštuonioms dienoms, vis dar kantriai tebelaukia mūsų.

„Jėzus atėjo… ir tarė Tomui…“ Viešpats ateina ne tam, kad dešimt jau įtikėjusių apaštalų pašlovintų Jį džiaugsmo šūksniais, bet priešingai: eina ieškoti paklydusios avelės. Taip, kaip pats buvo kalbėjęs palyginime, Kristus palieka saugiai besijaučiančius ir žengia prie abejojančio. Viešpats kalba tais pačiais žodžiais, kuriais savo pretenzijas išreiškė Tomas: „Įdėk pirštą,… ištiesk ranką,… paliesk!“ Viso to Tomui pakako… Savaime suprantama, kad tas kuris tiesia į tave rankas, balsas, kuris ne teisia, bet padrąsina, kūnas, siūlomas kaip įrodymas abejojantiems bičiuliams, yra ne kas kita, kaip pats Jėzus! Suklysti jau nebeįmanoma! Viešpaties rankose matomos vinių padarytos žaizdos, ietimi pervertas šonas… Tai meilės ženklai, kurių Jėzus neslepia, netgi demonstruoja: štai vinių žaizdos – paliesk jas, atvertas šonas – gali į jį įdėti ranką. Žaizdos, kurių gal ir nebūtume tikėjęsi daugiau pamatyti. Juk, atrodytų, natūralu, jei Prisikėlimas būtų išdildęs Didžiojo penktadienio žymes. Tačiau taip neįvyko: meilė Kristaus kūne įrašė savo pasakojimą žaizdų rašmenimis ir tas įrašas neišnaikinamas, kaip ir pati meilė. Pasikeitė kitkas: iš tų žaizdų jau teka nebe kraujas, bet šviesa ir gailestingumas, o į tas žaizdas besitiesiančioje Tomo rankoje yra visų mūsų rankos.

Tomas nuo netikėjimo pereina į ekstazę: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Mano, tai reiškia: toks, kaip oras, be kurio negyventume. Mano – kaip širdis, kuriai sustojus, mirtume. Gyvasis Dievas yra visų mūsų palydovas, bičiulis. Jis teikia jėgų, nušviečia kelią ir tiesia savo žaizdotas rankas, kad jose galėtume pailsėti, atsigautume, rastume drąsos tolesnei kelionei… Mes priklausome ne mirusiam ir apverkiamam, o gyvajam Dievui!…

Adolfas Grušas