Beturtis atėjo pas turtuolį prašyti išmaldai duonos kriaukšlės. Turtuolis ne tik jam nieko nedavė, bet matydamas, kad elgeta neatstoja, užsidegęs pykčiu čiupo akmenį ir sviedė į jį.

Varguolis pakėlė akmenį ir įsidėjo į kišenę, tardamas sau: „Šį akmenį tol nešiosiuosi su savimi, kol atsiras proga sviesti jį į šį turtuolį.“

Visą gyvenimą praleido tąsydamas su savimi šią naštą – akmenį kišenėje ir širdyje.

Pagaliau išmušė ilgai laukta valanda. Turtuolis įvykdė nusikaltimą. Iš jo buvo atimta viso jo nuosavybė, o jis pats vedamas į kalėjimą. Kaip tik tuo metu varguolis vaikštinėjo ties kalėjimu esančia gatve. Išvydęs buvusį turtuolį surakintą grandinėmis, žengė į priekį, išsitraukė iš kišenės akmenį ir pakėlė ranką, taikydamasis sviesti. Tačiau pritrūko drąsos, tad metė akmenį žemėn ir pagalvojo: „Vargšelis! Buvo toks turtingas ir galingas, o dabar vertas tik užuojautos. Kodėl tiek laiko tampiausi šį akmenį? Visiškai be reikalo!”

Viešpatie,

Niekuomet neleisk man tuščiai iššvaistyti savo skausmo, nes…

Kai klystame ir nepasimokome iš klaidų,

Kai nupuolame ir nepakylame,

Kai nusidedame ir neišsižadame savo nuodėmių,

Kai mus sužeidžia ir neatleidžiame,

Kai apmaudaujame ir netobulėjame,

Kai esame gniuždomi, bet netampame įžvalgesni,

O kentėdami – jautresni,

Kančia tampa nenaudinga ir beprasmiu patyrimu…

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016