Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. II gavėnios sekmadienis

Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

KELIAS Į ATSIMAINYMĄ

Jėzaus Atsimainymas įvyksta maldos metu. Mes taipogi, norėdami pažinti Viešpaties šlovę, privalome rinktis artumą su Juo.

Jėzus savo apaštalus, tris artimiausius draugus, vedasi ant kalno melstis. Kaip tik maldos metu Jis persikeičia. Viešpaties neįmanoma atrasti gatvės triukšme, nors jis būtų ir „išmintį“ demonstruojantys straipsniai žiniasklaidoje. Išorės triukšmas tiek užgožia žmogų, jog nebelieka vietos širdies jausmams. Drauge susiduriame ir su vidiniu nerimu, trukdančiu širdžiai papasakoti savo meilę, uždarydamas Dievui galimybę tą meilę parodyti.

Jei norime išvysti Dievo Veidą, jei Jo ieškome savo gyvenimo keliuose, būtinai privalome rasti laiko ir vietos tylai, kontempliacijai, pasirūpinti apvalyti savo širdį nuo viso kitko, kas yra nereikalinga ir trukdo išgirsti Dievo balsą.

Turime suprasti, kad nors mūsų kelias ir vestų per Dievo gyvenamą vienatvę, jei sugebėtume nuoširdžiai kalbėtis su Dievu, vis tiek šios žemės akimis Jo išvysti nepajėgsime. Dievas visąlaik liks didžiuoju Troškimu, ir mes neišvengsime bent trupinėlio savo fantazijos, kurdami Dievo paveikslą. Mums nėra, kaip Mozei, skirta „erškėčio“ malonė, sužeidžianti ir drauge siunčianti tarnauti.

Tačiau maldoje Jėzaus Veidas taip pat ir mūsų silpnam žvilgsniui tampa spindinčiu Tėvo mylimojo Sūnaus veidu. Trijų mokinių akims atsiskleidė Jėzaus iš Nazareto slėpinys. Tą akimirką jų kūno akys susidūrė su visiška kontempliacija. Jos išvydo amžinąjį ir švenčiausiąjį Dievą, kurį kasdien liečia mūsų rankos, ausys girdi, ir nosis užuodžia nemirtingumo dvelksmą.

Tiesa tas regėjimas atėjo palaipsniui, nes pirmiausia Petras ir jo draugai turėjo nusikratyti juos apėmusio snaudulio. Tik tada jiems „pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi“.

Galbūt mes niekada iki galo nesuprasime, jog, norint susitikti ir pamatyti Viešpatį, būtina nusikratyti mus apėmusios kasdienybės snaudulio. Juk mūsų meilė yra apsnūdusi, apsunkinta įvairiausių begalinių blizgučių. Mūsų meilė nesušildo širdies, ir todėl ji nesugeba pamatyti Viešpaties. Mums tenka prašyti, kad Jis pats pagelbėtų pakilti iš mūsų drungno tikėjimo, iš amžinai svyruojančių ir niekuomet nepasotinančių vilčių.

Petrui, Jokūbui ir Jonui teko laimė dar šioje žemėje išvysti nuostabų Mokytojo apsireiškimą, tačiau savo džiaugsmą jie nusakė tik šiais žodžiais: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jie nesugebėjo žengti toliau, dar vieną kartą parodydami, kad nežino, ką sako, ir supainiodami ženklą su tikrove. Juos sužavėjo spinduliai, tačiau juose jie pamiršo Saulę.

Tenka pripažinti, jog savo kelionėje pas Viešpatį mes pasitenkiname mažais dalykais. Mums pakanka trupinių, kuriuos surenkame kelyje ir liekame tuo patenkinti, nes nebereikia rūpintis kepti duonos. Mus gąsdina galimybė pasinerti į Dievo pilnatvę, kai reikia išvaduoti savo sielą nuo viso mūsų įsivaizduoto vertingo bagažo.

Tikiu, kad kiekvieno mūsų gyvenime ateis diena, kai apsispręsime tikrai nuoširdžiai sekti Viešpačiu, ir tada turėsime teisę pasakyti, jog mums gera būti su Juo. Tada nebebus problemų priimti tai, ką Jis atneša į mūsų gyvenimą ir nesipiktinsime, jog Jis lydi mus ant Nukryžiavimo kalno. Tą dieną prasidės mūsų „išėjimas“, kai tikrai laisva širdimi galėsime kontempliuoti Velykas. Šiandien, deja tebėra ta akimirka, kurią galime pavadinti „dar ne dabar“. Dabar yra tas momentas, kai išgyvename tikrą ir dar neaiškų tikėjimą, tačiau mūsų širdis jaučia Jėzų: nesuvokiamą ir kartu labai artimą.

Jėzų, kuris kviečia mus į Atsimainymą…

Adolfas Grušas

 

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-02-27

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt