Viešpačiui ateiti į mūsų gyvenimą labiausiai kliudo nuodėmės blogis. Kaip negali drauge egzistuoti ugnis ir vanduo, naktis ir diena, meilė ir neapykanta, taip negali Viešpats ateiti ten, kur sąmoningai pasirenkamas blogis. Vieno iš jų reikia atsisakyti. Jonas Krikštytojas, rengdamas savo tautiečius Jėzaus atėjimui, kvietė daryti atgailą ir išsižadėti nuodėmės: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8). Ką reiškia padaryti atgailą?

Advento metu reikia paskirti laiko ne tik kalėdinėms dovanėlėms nusipirkti, bet ir pasižvalgyti po savo gyvenimą. Tam gali pasitarnauti dėl pandemijos įvesti apribojimai, kai daugiau laiko praleidžiame namuose. Žinoma, tą laiką galima praleisti prie televizoriaus ar interneto, bet galime jį paskirti ir dvasinėms reikmėms. Susiorientavę, kur sukreivinome savo kelius, prieš šv. Kalėdas atliekame gerą, nuolankią išpažintį. Kas šitai padaro, per šv. Kalėdas džiaugiasi širdies ramybe, nes suvokia, kad Jėzus gimė ne tik Betliejaus tvartelyje, bet ir jo širdyje.

Neseniai Lietuvoje buvo metas, kai buvo kovojama prieš tikėjimą ir jį praktikuoti daugeliui buvo labai sudėtinga. Net paskaityti Šventąjį Raštą ar religinę knygą ne visi turėjo galimybę. O dabar reikia tik noro. Tačiau Jėzui ateiti į mūsų tarpą, gal net labiau nei per sovietmetį, kliudo religinio abejingumo kultūra, kurią sukuria ir žiniasklaidos priemonės, nuolat kalbančios apie medžiaginę gerovę, sportą bei pramogas, o tikėjimo klausimams nesurandančios vietos.

Dabartinės sekuliariosios kultūros centre yra ne Dievas, bet žmogus. Šitas žmogus nenori pripažinti jokios aiškios tiesos bei moralės; jis kovoja už seksualinę laisvę, už laisvę turėti savo tiesą bei moralę ir kratosi bet kokios atsakomybės. Tokiu būdu visuomenėje įsiviešpatauja egoizmas; siekiama be kokia kaina tenkinti savo norus bei aistras. Tikintįjį, kaip ir kitus žmones, ši kultūra gundo sutelkti dėmesį tik į tai, kas malonu ir naudinga, o dvasiniams reikalams neskirti dėmesio.

Viešpačiui ateiti į žmonių tarpą kartais sukliudome net mes, dvasininkai. Kunigų nuodėmės, kurias žiniasklaida linkusi padidinti ir išreklamuoti, ne vieną žmogų nutolina nuo tikėjimo kelio. Mąstoma, kad jei kunigai taip elgiasi, tikriausiai Dievo nėra; ir nelengva įtikinti, kad dvasininkas nėra danguje gyvenantis angelas, jis taip pat gali klysti, kaip ir kiekvienas mirtingasis.

Kelius ateiti Viešpačiui ne tik sukreivina, bet dažnai ir visiškai užtveria alkoholis ir nekontroliuojamas seksualinis gyvenimas. Kai žmogus tampa priklausomas nuo svaigalų ir netvarkingo lytiškumo, jo dėmesys dvasiniams dalykams tampa nulinis.

Ką daryti, kad liktume atviri Viešpaties atėjimui? Popiežius Pranciškus taip atsako: reikia klausytis Dievo žodžio, praktikuoti meilės darbus ir gyventi Eucharistijos bei maldos bendrystėje: „Šventojo Rašto skaitymas ir katechezė mums primena Mokytojo žodžius; broliškas rūpinimasis vieni kitais padeda saugotis egoizmo; drauge laužydami Duoną mes išgyvename Jėzaus buvimo su mumis sakramentą; malda yra mūsų dialogo su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje erdvė.“

Per Adventą pabandykime susiorientuoti, ar viską padarome, kad Viešpats galėtų ateiti ir apsigyventi mūsų širdyse.