MĄSTYMAS

O DOVYDO RAKTE, KARALIŠKAS IZRAELIO SKEPTRE,

Tu, kuris atrakini taip, jog niekas neužrakina;

Ir kuris taip užrakini, jog niekas negali atrakinti,

Ateik ir išlaisvink žmoniją iš kalėjimo grandinių,

Nes ji tūno tamsybėse ir mirties ūksmėje.

 

Praeis dar viena diena, ir šiaurės pusrutulyje švęsime ilgiausią metų naktį. Anot tradicijos, Jėzus gimė „nakčiai įpusėjus“. Tamsos ir nakties simboliai puikiai perteikia žmonijos beviltiškumo, tuštumos jausmą bei gniuždančią ne tik žmonių tarpusavio, bet ir Dievo nemeilę.

Keista, bet užvaldžius panašiems jausmams, imame manyti, jog kitų žmonių jie nevargina ir niekad nekankino. Ir labai nustembame išgirdę, jog jie ištikdavę net tokius iškilius šventuosius, kaip milijonų žmonių mylimą Šv. Teresę iš Kalkutos. Savo dvasios vadovui Motina Teresė rašė:

Mano siela drasko prieštaravimai: ji ilgisi Dievo, ir Jo troškimas be galo gilus, skausmingas, lyg nuolatinė kančia,- ir tuo pačiu jaučiuosi Dievo nemylima, tuščia, be tikėjimo, be meilės, išblėsusi… Dangus man nieko vertas, tuščia vieta.

Kitą kartą ji sugeba parašyti:

Ėmiau mylėti savo tamsą, nes dabar tikiu, jog ji yra dalis, labai nedidelė Jėzaus žemėje kentėtos tamsos ir kančios dalis.

Ir:

Nuolat besišypsanti – tokie seserų ir žmonių atsiliepimai apie mane. Jie mano, jog tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės yra pilna mano esybė… O, kad jie žinotų, jog linksma nuotaika tarsi apsiaustas slepia tuštumą manyje ir kančią.

DARBAI

Ar kiti matys ir pagirs tavo gerus darbus? Ar manai, kad tavo gyvenimas, nepaisant visų pastangų, skendi gniuždančioje tamsoje, o tavo gerumo proveržiai kyla iš tuščios širdies? Prašyk šiandien Marijos, kad pasidalytų savo šypsena su tavimi, kaip tu ją daliji kitiems.

MALDA

Jėzau, išmokyk mane mylėti tamsą, nes dabar tikiu, kad ji yra Tavo tamsos ir skausmo žemėje, kad ir labai maža, dalis. (Šv. Motina Teresė)

 

 

Iš knygos M. Jean Frisk „Džiugus lūkestis”

Katalikų pasaulio leidiniai, 2008