Apaštalas Paulius Jėzaus sekėjus vadino šviesos vaikais: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5). Kokie turi būti tie šviesos vaikai?

Psalmininkas moko: „Laimingas esi, kad Dievo bijaisi, kad laikais jo parodyto kelio“ (Ps 127, 1). Senajame Testamente žmogaus santykį su Dievu daugiau lėmė baimė nei meilė. Šis santykis pasikeitė su Jėzaus paskelbta Gerąja naujiena.

Kartą vienas Įstatymo mokytojas Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 36–40).

Jėzus net nurodė, kokia turi būti toji meilė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Savo mirtimi Jėzus parodė tobulos meilės pavyzdį: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Apaštalas Jonas aiškina, kokia turi būti tobula meilė: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4,18–19).

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, ką, mylėdami Dievą, konkrečiai turime daryti. Jėzus papasakojo palyginimą apie šeimininką, padalijusį tarnams savo turtą, kad jie verstųsi ir pelnytų palūkanas; priminė, kad Dievo dovanų nevalia užkasti į žemę, bet taip jomis pasinaudoti, kad jos neštų „palūkanas“, tai yra kurtų gėrį. Mes mylime Dievą, jeigu gerai naudojame iš jo rankų gautas dovanas.

Kūrėjas, pašaukdamas mus iš nebūties į gyvenimą, padovanojo mums kūną, sveikatą, gabumus, mus supančius žmones ir visą mus supančią kūriniją, ir šias dovanas turime taip panaudoti, kad jos atneštų kuo geriausių vaisių. Kaip tai padaryti?

Yra tik vienas būdas gerai panaudoti Dievo dovanas, kad jos atneštų palūkanas – savo gyvenimą kreipti Dievo nurodytu keliu. Tai meilės kelias, kurį neklystamai rodo mūsų sąžinė ir Dievo Apreiškimas. Tačiau esame gundomi būti išmintingesni už patį Kūrėją ir nepaisyti jo rodomo kelio. Jei paklausome gundytojo, Dievo padovanotus talentus užkasame į žemę.

Mūsų kūnas ir mus supanti kūrinija yra labai brangios mums patikėtos Dievo dovanos. Apaštalas Paulius kalba: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16.17). Tiek savo kūnus, tiek visą kūriniją turime branginti ir niekuo jų neteršti, nenaikinti.

Atsisveikindamas su mokiniais, Vakarienės kambaryje Jėzus kvietė: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 4.5). Mes tampame vaisingi tik būdami glaudžioje vienybėje su Jėzumi, todėl šios vienybės turime siekti, o ją pasiekę labai branginti.

Vienijamės su Jėzumi kiekvieną kartą, kai savo mintis keliame į Dievą. Šiuo metu nerimą kelianti pandemija gali labai pasitarnauti, kad dažniau savo mintis keltume į Viešpatį. Girdėdami nerimą keliančius žodžius apie sergančius ir mirštančius, vietoj išgąsčio ar nerimo viltingai kreipkimės į Dievą, maldaukime globoti ir mus, ir visus pavojuje esančius žmones, ir ypač jiems tarnaujančius medikus.

Išskirtinę vienybę su Jėzumi palaikome dalyvaudami Mišiose, priimdami Komuniją ir adoruodami Švč. Sakramentą. Šios praktikos labai brangios, nes padeda gautus Dievo talentus ne užkasti, bet pelnyti nuopelnus – tas brangiąsias palūkanas, kurias vieninteles nusinešime į amžinybę.

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius