Galvoju apie šventuosius, kurie nebuvo tobuli. Gal neišvystė visų savo galimybių, neišsiugdė visų dorybių arba net neįveikė savo charakterio kampuotumo ir kitiems buvo nelengva su jais. Juk buvo gyvi ir realūs žmonės, tik mes juos matom kaip gražių paveikslėlių figūras.
Drauge jie jautėsi vargingi ir stokojantys, ilgėjosi Dievo, liūdėjo dėl savo, o taip pat kitų žmonių nelaimių. Troško teisybės ir teisingumo, siekė taikos ir tyrumo. Jautė kaip labai jiems reikia gailestingumo, todėl patys atjautė kitus. Jiems siūlė „būti realistais“, t. y. vadovautis pasaulyje galiojančiais naudos ir pelno dėsniais, o ne tuo, ką skelbė Jėzus. Tikrai būtų išvengę daug paniekos, nustūmimo į šalį ar net persekiojimų. Tačiau nesusigundė, liko ištikimi. Dievas juos palaimino – jie laimingi, juos vadiname šventais.
Savo netobulame gyvenime ir aš galiu eiti tokio šventumo keliu. Nesvarbu, kiek jau būčiau nuėjęs ar pasiekęs. Galiu vėl žengtį žingsnį. Dar vieną. Juk vienas „dabar“ yra svarbiau už šimtą „vakar“.