Vienas žmogus savo svetainėje laiko pasikabinęs keistą daiktą. Jei kas nors jo paklausia, kodėl čia kabo ta keistenybė, jis papasakoja: „Kažkada senelis mane lydėjo į parką. Buvo žvarbi žiemos popietė. Senelis šypsodamasis sekė man iš paskos, tačiau jautė sunkumą krūtinėje. Jis kentė dėl širdies ligos. Nudūmiau prie tvenkinio, jis atrodė užšalęs! ‚Kaip būtų smagu pačiuožinėti!, – sušukau, – norėčiau kūliais nusiristi žemyn ir bent sykį nuslysti ledu!‘ Senelis sunerimo. Man atsidūrus ant ledo, įspėjo: ‚Būk atsargus!’

Per vėlu. Ledas manęs neišlaikė. Rėkdamas įsmukau į atsivėrusią properšą. Siaubingai išsigandęs senelis nulaužė šaką ir ištiesė ją man. Aš prikibau, o jis mane tempė iš visų jėgų, kol išvadavo iš ledo gniaužtų.

Verkiau ir drebėjau iš baimės. Karšta vonia ir lova sugražino man jėgas, tačiau senelį šis įvykis pernelyg stipriai paveikė ir sujaudino. Tą naktį jį ištiko ūmus širdies smūgis ir jis iškeliavo Anapus. Mūsų skausmą buvo sunku apsakyti. Aš nukūriau prie tvenkinio ir ištraukiau medžio nuolaužą, su kuria senelis išgelbėjo man gyvybę ir prarado savąją! Kol būsiu gyvas, visuomet pas mane ant sienos kabos šis jo meilės ženklas!“

Todėl krikščionys savo namuose pasikabina kryžiaus formos medžio gabalą.

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“