Turistas atsitiktinai sustojo netoli lygumose paskendusio gražaus kaimelio. Keliauninko dėmesį patraukė nedidelės kapinaitės, apjuostos šviesia medine tvora, pilnos medžių, paukščių nuostabių gėlių. Vyriškis ėmė iš lėto žingsniuoti tarp baltų paminklinių akmenų, išsibarsčiusių medžių paūksmėje.

Pradėjo skaityti užrašus. Pirmas: Džiovanis Taregas, gyveno 8 metus, 6 mėnesius, 2 savaites ir 3 dienas. Šioje vietoje palaidotas toks mažas vaikas…

Susidomėjęs perskaitė šalia stovinčio paminklo užrašą: Denis Kalibas, gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites. Dar vienas vaikas…

Ėmėm skaityti užrašus vieną po kito. Visi buvo panašūs: vardas ir tikslus mirusiojo gyvenimo laikas, tačiau ilgiausiai gyvenęs žmogus tebuvo vos perkopęs 11 metų… Širdį suspaudė skausmas, žmogus atsisėdo ir pravirko.

Pro šalį ėjęs senolis sustojo ir tylomis žiūrėjo į verkiantįjį, o paskui paklausė, ar šis apraudąs kokį giminaitį.

„Ne, ne, ne giminaitį, – atsakė turistas. –Tačiau kas gi vyksta šiame krašte? Kokios negandos kankina šį kaimą? Koks klaikus prakeiksmas lydi šiuos žmones, kad jie visi miršta vaikystėje?“

Senolis nusišypsojo ir tarė: „Nusiraminkite. Nėra jokio prakeiksmo. Tiesiog čia vadovaujamės vienu senu papročiu. Kai jaunuolis sulaukia penkiolikos, tėvai jam padovanoja sąsiuvinuką, tokį kaip šis, kurį laikau pasikabinęs ant kaklo. Nuo tada – pagal tradiciją – kaskart, kai tik patiria stiprius jausmus, jis atsiverčia sąsiuvinuką ir pažymi, kiek laiko truko didžiulės, tikros laimės pojūtis. Įsimylėjo… Kiek laiko truko karšta aistra? Savaitę? Dvi? Tris savaites su puse? Po to… kiek laiko truko pirmojo bučinio jaudulys? Minutę su puse, bučinio metu? Dvi dienas? Savaitę? O nėštumas ir pirmojo vaiko gimimas? Draugų sutuoktuvės? Trokštamiausia kelionė? Susitikimas su grįžusiu iš tolimų kraštų broliu? Kiek laiko truko šių įvykių sukelti malonūs jausmai? Valandas? Dienas? Taip nuolatos sąsiuvinuke žymime kiekvieną momentą, kai patiriame malonumą… kiekvieną momentą. Žmogui mirus, laikydamiesi papročio atverčiame jo sąsiuvinuką ir suskaičiuojame laiką, kurį jis praleido jausdamas visišką, tobulą pasitenkinimą. Tai ir užrašome ant jo kapo, nes manome, jog šis yra vienintelis, tikrasis gyvenimo laikas.

 

Ne tik egzistuok… gyvenk!

Ne tik leisk… jausk!

Ne tik žiūrėk… matyk!

Ne tik girdėk… klausykis!

Ne tik kalbėk… ką nors pasakyk!

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“