Kodėl reikia eiti išpažinties?
Ištrauka iš „Katalikų pasaulio leidinių“ knygos.
Išpažinties eiti mus įpareigoja antras Bažnyčios įsakymas. O kuo šis sakramentas naudingas? Protu suvokiame, kad Dievas ir Bažnyčia neliepia daryti to, kas nenaudinga, vadinasi, čia dar kai kas slypi. Kuo mums pravarti išpažintis? Tėvas Leonardas Folis OFM sako, kad kaskart, kai išpažįstame savo nuodėmes, patenkinami keli ypatingi mūsų žmogiški poreikiai.
Pirmas poreikis: atsiverti kitam žmogui
Kadaise išmintingas psalmininkas parašė:
Kol tylėjau, dilo man kaulai
kasdien bevaitojant.
Slėgė juk tavo ranka dieną ir naktį, –
suvytau lyg žolynas nuo vasaros karščių.
Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nenuslėpiau savo kaltybių.
Tariau: „Atskleisiu Viešpačiui,
kuo nusidėjau“, –
ir tu atleidai man nuodėmę, pašalinai kaltę.
Ps 32, 3–5
Žinoma, galime sakyti, kad čia kalbama apie nuodėmių išpažinimą Dievui. Tačiau čia kalbama ir apie mums pažįstamą žmogišką patirtį. Kaip apie tai paprastai pasakė arkivyskupas iš Slovakijos, Jozefas Tomka (Jozef Tomko): „Žmogus turi vidinį poreikį atverti savo sielą kitam žmogui.“
Tai viena iš priežasčių, kodėl žmogui negera būti vienam. Jei nepasidalysime meile ir viltimi, kalte ir neviltimi, tai dvasioje atsivers žaizda. Kad suprastume, ką jaučiame, kad mus kas nors užjaustų, padėtų kentėti, reikia kito žmogaus. O tada būsime pasirengę tai padaryti.
Savaime suprantama, Atgailos sakramentas nėra vienintelis būdas tai padaryti. Šventajame Rašte sakoma: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes.“ Jeigu manai, kad artimas jus išklausys dėmesingiau ir širdingiau nei kunigas klausykloje, – atsiverkite jam. Visi turime kam nors išsipasakoti. (Jeigu jums nereikia išsipasakoti, stokite į tribūną ir visiems papasakokite, kaip jums tai pavyksta, – susikrausite milijonus.)
Taigi, susiieškokite išmintingą ir širdingą kunigą. Manau, nuskambėjo taip, kad tokie ne visi kunigai, ir, deja, tenka pripažinti, kad tai tiesa. Kai kurie iš mūsų – seni kareiviai – nuo mažens mokyti šį sakramentą švęsti formaliau nei dabar, todėl nauja išpažinties forma, pavyzdžiui, kai išpažintis atliekama akis į akį su kunigu, mus šiek tiek baugina. Vis dėlto yra nemažai gerų ir šventų kunigų, kurie širdingai jus išklausys, ir išpažintis bus naudinga. (Jei manote, kad tai sudėtinga, gal pasekite šv. Teresės Avilietės pavyzdžiu – ji sakė ieškanti ne švento, o išmintingo nuodėmklausio!)
Savaime suprantama, čia kalbame apie išpažintį, per kurią siekiama ne pasidėti pliusiuką, jog ji atlikta, o išsiaiškinti ne vien nuodėmės simptomus, bet ir priežastis. Gyvenimas, kad ir koks jis būtų, – tai ne pavienės minutės, o jų junginys, kuriam būdinga tam tikra dvasia ir vertybės. Mano geriausi draugai žino, apie ką kalbu! Jau senokai esu nuodėmklausys, todėl galiu patikinti, kad daugelis jaučia palengvėjimą, kai per išpažintį sąžiningai pažvelgia į savo tikslus, baimes ir paskatas nusidėti. Dažniausiai atsikratoma netikros kaltės, bet ir ją reikia pašalinti. O susidūrusį su tikrai nusidėjusiais atgailautojais nuodėmklausį labiau sujaudina ne jų nuodėmės, bet nuoširdumas ir nuolankumas.
Vieną nuoširdžiausių išpažinčių išgirdau paaukojęs vakarines pamaldas parapijos bažnyčioje. Į zakristiją įėjo vyras ir garsiai pasakė: „Tėve, esu vienas tų niekšų, apie kuriuos kalbėjo pamokslininkas!“ O tada labai nusižeminęs atvirai išdėstė man savo gyvenimą. (Didelių nusidėjėlių išpažintys paprastai yra trumpos. Dažnai jiems nereikia raustis po visą savo gyvenimą, kad pasakytų savo paskatas ir kaltes.)
Antras poreikis: sugrįžti
Sūnus palaidūnas pasirinko tokį gyvenimą. Pats nusprendė, kaip jam gyventi. Gal tada, kai paliko namus, jo gyvenime nuodėmė buvo tik pradėjusi reikštis, tačiau pamažu gyvenimo būdas pasikeitė. Jis ne tik – tiesiogine prasme – paliko savo tėvo stalą, bet pamynė ir tai, ko buvo mokomas. Vaikinas atsiskyrė, susvetimėjo. Vėliau suprato, kad tik kūnu bebuvo tėvo sūnus, nes Tėvo namų dvasią jis paniekino. Nei fiziškai, nei dvasiškai nebepriklausė šeimai. Kai jį užplūdo kaltės jausmas, manė nesąs vertas grįžti, jam būtų pakakę dirbti samdiniu. Tačiau tėvas sugrąžino sūnų prie stalo – nepažemino, tebemylėjo, atleido jam.
Kas sunkiai nusideda ir pasitraukia nuo Viešpaties stalo, yra toje pačioje valtyje su sūnumi palaidūnu. Jie net nesvajoja kaip niekur nieko grįžti ir neatsiprašę sėstis už stalo. Kartais jie mano nebesą verti to stalo. Sakramentai yra ženklas, kad Dievas džiugiai apkabina visus, kas grįžta namo. Tai ženklas (tikras ženklas, o ne įsivaizduojamas), kad jie susigrąžinami. Dievas juos apglėbia, ir Jo meilę turi atspindėti kunigo ir bendruomenės, į kurią jie sugrįžo, gailestingumas.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad lengva nuodėmė gali užkirsti kelią sugrįžti. Norisi tikėti, kad su mumis bus pasielgta kaip su tais vaikais, kurie susiraukę nori pasitraukti nuo stalo, o mama vis tiek ragina: „Sėsk, suvalgyk daržoves!“
Lengva nuodėmė taip pat yra gyvenimo būdas. Tai (kol kas) nežymus savanaudiškumas, kuris visiems sukelia problemų. Tai (kol kas) nedidelis kerštingumas arba lengvabūdiškumas, arba užsispyrimas, kuris kitus apsunkina. Tai (kol kas) nedidelis laisvamaniškumas, kai nenorima paklusti, bendradarbiauti, kai trūksta supratingumo, ir nežymus bailumas bei apatija, kurie galiausiai sukelia dvasinę mirtį. Savaime suprantama, kol žmogus galvoja, kad tai „nedidelė“ problema, nejaučia poreikio jos „atsikratyti“ ir „sugrįžti“. Vis dėlto, jei galvojame, kad tai gadina mūsų gyvenimą, kad tai yra tikras negalavimas (žinoma, nesunkus!), tai rimtai ir atsakingai žiūrime į Atgailos sakramentą. Galime ryžtingai žengti namo, prie savo tikrojo gyvenimo ir meilės Šaltinio.
Grįždami prie stalo – kad ir kaip nuo jo atitolę – susiduriame su kitu poreikiu.
Trečias poreikis: tikėti, jog nuodėmė yra
Dažnai sakome, kad nebesugebame jausti kaltės. Gal kaltės jausmas sumenko todėl, kad atsirado tokių, kurie norėjo išsilaisvinti nuo perdėtos baimės dėl nuodėmės, nors jos ir nebuvo padarę. Antra vertus, gal paprasčiausiai dar nesuvokėme, kokia griaunama jėga nuodėmė niokoja pasaulį.
Sunku patikėti, kad tie, kurie išgyveno karą, neteko mylimojo, namų ar dėl vagystės, apgaulės – turto, išsiskyrė dėl neištikimybės ar savanaudiškumo, kurių karjera ar branginti santykiai žlugo dėl alkoholio, narkotikų ar paleistuvavimo, o ką jau kalbėti apie persekiojimo, tironijos ar kalėjimo baisumus, galėtų pasakyti: „Nuodėmės nebėra.“ Jie savo kailiu, savo pačių gyvenime patyrė blogį ir nuodėmės tragediją.
Istorija iš dalies – turbūt didžioji jos dalis – yra nuodėmės istorija. Pažvelgę į kitą – svarbesnę – monetos pusę matome, kad istorijoje įrašytos nuolatinės Dievo pastangos apsaugoti žmones nuo to, kas atsitinka, kai jie netinkamai naudojasi jiems suteikta laisve.
Kad „nuodėmės nebėra“, galbūt rėkia tie, kurie augo į nuodėmę žiūrėdami iš toli. Nuodėmė jiems buvo „kažkur tenai“. Jeigu per sekmadienio šv. Mišias nebuvote bažnyčioje, nuodėmė jums liko „kažkur tenai“. Nebuvo sunku prasimanyti priežastį, kodėl galime likti namie. (Žinoma, karščiuojant arba susilaužius koją gal ir galima likti namuose.) Bet žmonės vis tiek jautėsi kalti, nes (tikra tiesa) nebuvo bažnyčioje. Tą patį galima pasakyti ir apie „jausmus“. Mus ragindavo išpažinti juos kaip nuodėmes, nors patys jausmai neturi moralės ir žmogui yra gana naudingi. „Jaučiau pagiežą, pyktį…“ – lemendavome gal dėl to, kad koks mulkis ištrypė mūsų gėlių darželį arba kas nors namie su mumis blogai pasielgė. Retai kada girdėdavome sakant, jog Dievas mums tam ir davė visą stiprių jausmų rinkinį, kad tinkamai juo naudotumės.
Tiesa, mus mokė, kad mirtinai nuodėmei padaryti reikia „visiško supratimo“ ir „visiško pritarimo“. Tik tas „visiškas“ buvo draudžiamas. Galima ginčytis, tačiau šiuolaikinės moralinės teologijos specialistai, regis, daugiau nieko neveikia, tik aiškina, ką reiškia tas „visiškas“: visišką sąmoningumą, supratimą, suvokimą, ką ruošiuosi daryti, paprasčiau tariant: „Puikiai žinojau, ką darau.“
Be to, kad „tikrai“ nusidėtum, turėjai laisva valia tam pasiryžti – ne užplūdus emocijoms ar blogai jausdamasis. „Visiškas“ – tai toks sprendimas, kuris tikrai atitinka mūsų gyvenimo būdą. Nesitikėta, kad sugebėsime tai savarankiškai išanalizuoti, o paskui kaip tikri teologai suformuluoti, tačiau turėjome tai suprasti. Galų gale, sprendimas, kuris tikrai nutraukia mūsų santykius su Dievu, turi būti taip pat gerai apmąstytas, kaip ir tada, kai nusprendžiame pirkti namą, susisaistyti santuokos saitais ar persikraustyti į kitą miestą.
Kadangi buvo pabrėžiama, kad išpažintis yra „rimtas reikalas“, ir ne itin suvokiama, kas yra „visiškas“, daugybė žmonių be reikalo jautėsi kalti – tai gali paliudyti visi nuodėmklausiai. Akivaizdu, kad tokios nereikalingos naštos reikia atsikratyti. Reikia ją nusimesti, kad pamatytume ir suvoktume, kas mūsų gyvenime yra tikra nuodėmė. Negalima žiūrėti į pasaulį ar savo širdį ir kartoti, kad nėra tikros kaltės ar kad karai ir priespauda kyla dėl kažkieno liaukų sutrikimo, o žiaurumas ir neteisybė santuokoje yra tik kažkieno stipraus temperamento rezultatas, arba kad sukčiavimas stambiu mastu, apie kurį sukasi visas pasaulis, kyla dėl kieno nors Edipo komplekso. Yra kai kas, kas sukelia blogį.
Aišku, negaliu būti tikras, ar kiti nusideda. Esu tikras tik dėl to, kad aš nusidedu. Bėda ta, kad dažnai nesinori būti dėl ko nors tikram. Man reikia tik teisingų paaiškinimų. Retai pripažįstame tai, ką, savaip perfrazavus, sako animacinio filmuko veikėjas Pogas: „Susitikau su kaltininku, ir tai buvau aš.“ Nusideda ne tik jie, bet ir aš.
Ketvirtas poreikis: pamatyti ir išgirsti, kad atleista
Jėzus atgailaujančiai nusidėjėlei pasakė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Jis žvelgė į žmones. Kartais juos apkabindavo. Muitininką Zachiejų patikino: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas.“ Šie žmonės toliau ėjo savo ausimis išgirdę Jėzaus žodžius, savo akimis Jį pamatę ir ant savo peties pajutę Jo ranką.
Gyvenime vien proto nepakanka. Neužtenka teoriškai žinoti, kad kiti mus myli, arba bent atrodo, kad myli. Jeigu jie su mumis nesikalba, nežiūri mums į akis, nežinosime, ar jie mus myli. O taip gyventi nevalia. Neužtenka žinoti, kad Dievas mus myli ir mums atleidžia. Gerai, jei mintimis „išpažįstame nuodėmes Dievui“, tačiau turime ir kūną. Esame kūniškos būtybės ir paprastai bendraujame kūno kalba. Turime įkūnyti arba ritualizuoti, vizualiai švęsti Dievo pergalę prieš nuodėmę. Trumpai tariant, mums reikia kūno kalbos.
Suprantama, Dievas tai žino – Jis mus tokius sukūrė. Jis atsiuntė ženklą – Jėzų, į Jį reikia žiūrėti, Jo klausytis, Jį tikėti. Mums Jėzus tiesiogine prasme yra Dievo Žodis. Tačiau kai Jėzų buvo galima matyti ir girdėti, manęs dar nebuvo. Todėl Jis paliko kitą ženklą – savo paties ženklą, savo esatį, atlaidumą ir meilę – savo bendruomenę. Jėzaus bendruomenė – ir visos mažos bendruomenės, kurios sudaro Bažnyčią, – yra gyvas Viešpaties galios, atlaidumo ir veikimo ženklas šiame pasaulyje.
Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog neverta su žmonėmis ginčytis dėl to, ką jie jaučia, galvoja ar daro. Esu įsitikinęs, kad jie pasielgs teisingai, jeigu pajus, kad tai gera. Todėl mums ir reikia matyti, girdėti, jausti, kad Dievas mums atleido, ir būtent dėl to mums reikia sakramentų – ženklų arba simbolių, kuriuos galime matyti, girdėti, jausti, užuosti ir ragauti, kurie leidžia patirti per juos veikiantį Dievą. Tiesa, mums reikia regimos bendruomenės, kuri yra Jėzaus ženklas (sakramentas) ir kuri leidžia mums patirti Jo meilę bei atlaidumą. Galų gale, šio ženklo, kuris yra Bažnyčia, patikėtinis vargšas žmogelis kunigas dėl nepaprastos Dievo malonės, nors jos ir nevertas, atstovauja Kristui – Kūno, vadinamo Bažnyčia, Galvai.
Bet jei šie trys ženklai – sakramentas, bendruomenė, kunigas – žmogiškai nepatiriami, grįžtame prie seno pasakymo: „Sakramentai veikia savaime.“ Tai reiškia, kad net prasčiausiai aukojamos šv. Mišios, abejingiausia bendruomenė ir mechaniškiausiai veikiantis kunigas negali užkirsti kelio Dievo malonei. Tačiau šie ženklai gali trigubai apsunkinti vargšą nusidėjėlį, kurio ne tik širdies gelmes, bet ir kūnišką bei dvasišką gyvenimą nori pasiekti Dievas.
Visada yra pavojus, kad į šį reikalą gali būti pažiūrėta kaip į stebuklą, tarsi užtektų pasakyti kelis reikalingus žodžius ar atlikti keletą reikalingų veiksmų, ir kažkas atsitiks – panašiai kaip tada, kai į kokakolos automatą įmetama monetų ir (staiga!) bumbsėdama išrieda šalta skardinė. Truputis tokio mąstymo perėjo ir į Bažnyčią. Tokia jau žmonių prigimtis. Turbūt ir išpažinties einančių žmonių skaičiaus sumažėjimą galima iš dalies tuo pateisinti.
Vis dėlto, manau, visi ilgimės (nors dar ir nesame tam visiškai pasirengę) stipriai išgyventų sakramentų šventimų, kurie tikrai paveiktų mūsų gyvenimą ir kas kartą būtų „kažkas tokio“, ne kasdieniška, nebūtų rutina ar paviršutiniška. To tikėtasi, kai imta naujai žiūrėti į Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Todėl Bažnyčia stengiasi šio sakramento šventimą padaryti kuo geresne mylinčio Dievo atlaidumo išraiška.
Penktas poreikis: pajusti, kad nuodėmė susijusi su visuomene
Bažnyčia stengiasi suderinti du dalykus, kurie tarpusavyje, kad ir ne akivaizdžiai, bet vis dėlto yra susiję (panašiai susijęs vieno žmogaus dėl mikrobų kilęs kosulys su kitų žmonių peršalimu arba vieno žmogaus automobilio išmetamosios dujos su miestą temdančia tarša). Tie du dalykai yra „asmeninė nuodėmė“ ir „struktūrinė nuodėmė“, arba „socialinė nuodėmė“.
Akivaizdu, kad pasaulietinėse institucijose vyrauja nuodėmė; kaltė yra jau kitas reikalas. Plačiai paplitusių šiuolaikinių komunikacijos priemonių padedami turbūt geriau nei kada nors iki šiol žinome apie „žmogaus nežmonišką elgesį su kitu žmogumi“: apie pasaulyje vykstančius karus; plintantį terorizmą; daugelio žmonių ekonominę vergovę sistemoje, kurioje svarbiausia ne žmogus, o pelnas; apie tai, kad žmonės nepajėgia patenkinti net pirminių savo poreikių; kad tautos leidžia astronomines sumas nereikalingoms ir bergždžioms „gynybos“ sistemoms; apie Žemės niokojimą, nes kai kurios tautos per daug vartoja išteklių, ir apie neišpasakytą, iš pirmo žvilgsnio, kitų tautų neturtą.
Vyskupai vartoja terminą „struktūrinė nuodėmė“ pasaulio ekonominei tvarkai, transnacionalinėms korporacijoms ir represijas taikančios valdžios struktūroms įvardyti. Apskritai jie vartoja šitą terminą kalbėdami apie socialinę ir politinę situaciją ar sistemas, dėl kurių kyla neteisybės. Dalis blogio pasaulyje kyla dėl prastų sprendimų arba individų klaidų, dalis neleidžia žmonėms priimti morališkų sprendimų.
Taigi, sutaikinimas yra visa – individus, šeimas, visuomenę – apimantis dalykas. Jeigu žmogaus širdis nepasveiksta ir neatsiverčia, nėra pokyčių ir neteisybės pilnose socialinėse struktūrose. Antra vertus, jeigu neteisingos struktūros – nuodėmė, kuri kaip tarša gožia pasaulį, – nepasikeis, žmonių širdys suduš arba puls į neviltį.
Tai neabejotinai papildo klausimą „Kodėl reikia eiti išpažinties?“ Mums reikia išpažinti savo paklydimus ne tik tam, kad pasveiktume ar išgelbėtume savo sielą, bet ir tam, kad padėtume pasauliui išsilaisvinti nuo nuodėmės veikimo. Mūsų asmeninė nuodėminga širdis ir nuodėminga „aplinkinė“ sistema yra susijusios. Tarkime, kas kartą, kai mūsų širdis yra žiauri ar karinga, ar godi, kas kartą, kai vadovaudamiesi stereotipais žeminame moteris ar mažumas, tuomet ne tik suteršiame savo širdį, bet ir prisidedame prie nuodėmingų pasaulio struktūrų arba joms talkiname.
Vadinasi, ne tik turime išpažinti savo nuodėmes, kad būtume apvalyti nuo asmeninės kaltės, bet ir iš visų jėgų stengtis, kad jos būtų panaikintos ir socialiniu lygmeniu. Šiandien Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas mus kviečia ne tik perkeisti savo širdis, bet ir padėti Jėzui pagydyti ir perkeisti nuodėmingą pasaulį.
„Daugiau dalykų, Horatio, dangus ir žemė slepia, nei jūsų filosofija aprėpia“, – pasakė Hamletas Horacijui. Taigi, išpažintyje telpa daugiau dalykų nei vien nuodėmių išvardijimas. Sutaikinimas pakylėtas iki sakramento lygmens: regimas Dievo veikimas per savo bendruomenę įvyksta per simboliškas apeigas Jo Kūne – Bažnyčioje. Tai tiesos akimirka, reikšmingas žingsnis nuolatiniame mūsų ir pasaulio virsme. Negalima jo paniekinti tuštybe ar iškreipti netikra kalte. Mes, nuodėmingos žmogiškosios būtybės, turime atvirai žvelgti į Dievą, jausti Jam pagarbią baimę ir vaikiškai Juo pasitikėti, kaip individai ir nuodėmingo pasaulio nariai atiduoti savo trapius gyvenimus Jo gydančiai meilei.
Iš knygos: Mary Carol Kendzia. Išpažintis (Katalikų pasaulio leidiniai, 2013)
Vertė Irma Milevičiūtė
Kategorija Straipsniai
