Vaikas norėjo pažinti Dievą. Žinojo, kad reikia ilgai keliauti, kad atvyktum, kur gyvena Dievas, todėl vieną dieną prisidėjo į krepšį saldumynų, džemo, gėrimų ir stojo į kelią. Nužingsniavęs apie tris šimtus metrų, išvydo senutę, sėdinčią parke ant suolelio. Ji buvo viena ir stebėjo balandžius.

Vaikas prisėdo šalia ir atidarė savo krepšelį. Prieš pradėdamas gerti pamanė, kad senutė išalkusi, tad pasiūlė jai vieną savo saldumynų.

Dėkinga senolė priėmė ir nusišypsojo vaikui. Jos šypsena buvo labai graži, tokia graži, kad vaikas jei ištiesė ir antrą saldumyną, nes norėjo dar sykį išvysti jos šypseną.

Vaikas liko pakerėtas! Valgydamas ir šypsodamasis jis ten praleido daug laiko.

Saulei leidžiantis pavargęs  berniukas pakilo eiti, tačiau iš pradžių pasisuko atgal, nubėgo prie senutės ir ją apkabino. O ji, apkabinusi vaiką, nusišypsojo jam gražiausia šypsena savo gyvenime. Kai vaikas parėjo namo ir atidarė duris, jo mama nustebo, pamačiusi tokį laimingą jo veidą. Paklausė:

-Kas nutiko, kad esi toks laimingas?

Vaikas atsakė:

-Šiandien valgiau pavakarius su Dievu!

Mamai nespėjus ištarti nė žodžio, pridūrė:

-Ar žinai? Jo šypsena yra gražiausia, kokią tik kada nors esu matęs!

Taip pat ir senutė atkako į namus švytinti laime. Jos sūnų nustebino gilaus pasitenkinimo išraiška jos veide. Jis paklausė:

-Mama, kas šiandien tave padarė tokią laimingą?

Senutė atsakė:

-Šiandien valgiau pavakarius su Dievu, parke!

Jos sūnui nespėjus prasižioti, pridūrė:

-Ar žinai? Jis jaunesnis, nei aš maniau!

 

 

Ar žinote? Dievas yra jaunesnis nei galvojate, o Jo šypsena – nuostabi.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“