Iš Laiško efeziečiams: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva (…). Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų (…). Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.“

Vienas iš įdomiausių Naujojo Testamento tekstų yra nedidukas šv. Pauliaus laiškas, skirtas ne kokiai nors bendruomenei, o vienam asmeniui – Filemonui. Laiško parašymo aplinkybės – išties neeilinės. Būdamas kalėjime, Paulius sutiko vergą, vardu Onezimas (graikiškai – „Naudingas“), kuris, bendraudamas su apaštalu, atsiverčia ir priima krikštą. Paulius parašo laišką šio vergo šeimininkui – savininkui, pas kurį Onezimas turi grįžti.

Laiške atsispindinti vergovės samprata, be abejo, mus stebina. Vergovė to meto visuomenėje buvo savaime suprantama tikrovė, tad Pauliui nė iš tolo nekyla mintis apie jos panaikinimą – jis nė vienoje vietoje laiške neužsimena apie galimybę vergą paleisti. Tokia mintis buvo visiškai svetima to meto žmogui.

Įdomu tai, kad ir į tokį kultūrinį – socialinį kontekstą, kuris yra toks tolimas dabartiniam, Paulius įtraukia krikščionišką žinią. Žinią, kuri vergą padaro broliu ir to vergo prašo paklusti šeimininkui jau ne iš baimės ar per jėgą, o iš meilės. Šeimininko prašo laikyti vergą žmogumi, savo broliu.

Šiandien toks pasiūlymas mums gali atrodyti esąs labai kuklus, menkas sprendimas. Mums labiau patiktų, kad Paulius butų pasakęs ką nors daug reikšmingesnio apie vergovę.

Tačiau, jei gerai pagalvotume, būtent šis kuklus pasiūlymas, kuris neliečia socialinių laikmečio struktūrų, bet įtraukia į jas evangelijos raugą, pamažu ir sukuria sąlygas, padedančias įveikti šią tragišką problemą, – nesvarbu, kad tai įvyksta ne iš karto. Tas naujasis raugas – Evangelijos žinia – pamažu persmelkia visą tešlą – gerai žinome, kad vergovės panaikinimas buvo krikščionybės pasekmė.

Kodėl kalbame apie laišką šeimininkui Filemonui, norėdami aptarti šio sekmadienio antrąjį skaitinį? Todėl, kad ir čia susiduriame su analogiška situacija: šioje ištraukoje pristatomi tokie vyro ir žmonos santykiai, kuriuos šiandien laikome ne tik anachronistiškais, bet ir neteisingais. Paulius savo laiško pradžioje rašo, jog žmonos būtų klusnios savo vyrams, kaip Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva – kaip Kristus yra Bažnyčios galva.

Taip rašydamas Paulius, be abejo, – panašiai kaip vergovės klausimu – atsiskleidžia esąs savo laikmečio kultūros atstovas. Šiandien Vakarų kultūroje absoliuti abiejų sutuoktinių lygybė santuokoje yra visuotinai pripažinta ir bent jau teorine plotme nekelia jokių problemų. Paulius, panašiai kaip Laiške Filemonui, nors atkartoja laikmečio pažiūras, tačiau įtraukia tą raugą, kuris pakeičia jų prigimtį, jų prasmę. Išties Paulius ne tik pasako, kad žmonos turi būti klusnios vyrams, kad vyras yra žmonos galva, bet ir patikslina, kokiu būdu „vyrai yra galvos“: taip, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – visiškai identišku būdu. Tad jei norime suprasti, ką išties Paulius nori pasakyti, nesustodami prie to, kuo šie teiginiai yra anachronistiški, turime savęs paklausti, o kaipgi Kristus yra Bažnyčios galva? Kaip jis įgyvendina savo viešpatavimą Bažnyčiai?

Toli ieškoti nereikia. Evangelijoje pagal Luką 22 skyriaus 24 eilutėje Jėzus moko savo mokinius, kaip „būti galva“: „…tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.“

Vadinasi, būti „galva“, Pauliaus sampratoje reiškia tapti mažiausiu, tapti tuo, kuris tarnauja. Jei vyras išties nori atkartoti Kristų tame vaidmenyje, kuris jam tenka poros santykiuose, – lygiai taip pat, kaip ir žmona – turi tapti vienas kito tarnu, stengtis tapti mažesnis už kitą. Išties Jėzus priduria: „Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.“

Nors žvelgiant išoriškai niekas nesikeičia, ir terminai, kuriais nusakomi poros santykiai, dar kalba apie kažkokį buvimą aukštesniam ar žemesniam, tačiau iš tiesų poros gyvenimo šerdyje jau pasėtas naujovės pradas. „Būkite klusnūs vienas kitam“ – reiškia, stenkitės įžengti į realų dovanojimąsi vienas kitam. Kalbama ne apie tai, kuris kurį valdo, bet kuris pirmas imasi tarnauti kitam.

Jei atidžiau pažvelgtume, matytume, jog reikėjo nemenkos laisvės ir krikščioniškos drąsos dozės, norint pirmame mūsų eros amžiuje teigti: „Vyrai mylėkite savo žmonas.“ 

Jei atidžiau pažvelgtume, matytume, jog reikėjo nemenkos laisvės ir krikščioniškos drąsos dozės, norint pirmame mūsų eros amžiuje teigti: „Vyrai mylėkite savo žmonas.“ Visuomenėje, kurioje, kaip gerai žinome, dar iki mūsų dienų santuoka buvo pagrįsta ne meile, o socialiniais ar šeimos interesais. Tokioje visuomenėje nauja tikrovės situaciją apverčia aukštyn kojomis. Jėzus pakartoja Pradžios knygos žodžius: „Dėl to vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.“ Kalbama ne apie sutartį ar sandėrį, ne apie mėginimą pabandyti, ar mums gerai seksis kartu – taip yra toks laikotarpis, skirtas pasiruošti santuokai…, tačiau santuoka, dviejų asmenų susijungimas yra kai kas itin svarbaus krikščionybėje. Kalbama apie tai, kad tenka viską palikti, sudeginti už savęs visus tiltus taip, kad nebūtų jokios galimybės grįžti atgal, nes du žmonės – vyras ir žmona – tampa viena.

Vienas iš bruožų šio pamatinio poreikio, kylančio iš poros gyvenimui reikalingo sąjungos tipo, yra savo tėvo ir motinos palikimas: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną.“ Atrodytų, tikrai nežmoniškas dalykas, tačiau šį reikalavimą derėtų skaityti pamatinio įstatymo šviesoje, kuris pirmiausiai reikalauja „gerbti savo tėvą ir motiną“. Gali pasirodyti, kad vienas reikalavimas prieštarauja kitam. Išties, geriau pamąsčius, kas yra tikroji vaikų pagarba tėvams, paaiškėja, kad, norint išties pagerbti tėvą ir motiną, juos mylėti, neišvengiamai reikia įgyti tam tikrą distanciją jų atžvilgiu.

Tėvai buvo įrankis, kurio dėka Viešpats mums dovanojo gyvybę: dėl jų meilės, jų auklėjimo tapome tuo, kas esame. Tačiau kaip svarbu vaikui iš pradžių būti arti tėvų, lygiai tiek pat svarbu tam tikru metu atsitolinti nuo jų, kai ta pamatinė auklėjimo užduotis yra baigta, – kad tie meilės ryšiai nevirstų įkalinimu.

Deja, visa žmogiškoji meilė yra sužeista. Sužeista ir tėvų–vaikų meilė. Deja, jei šie santykiai, šie ryšiai plėtojasi neteisinga kryptimi, iš teikiančių gyvybę gali tapti įkalinantys ar slegiantys. Gali tapti nusavinimu, neleidžiant kitam asmeniui augti.

Dievo žodis labai aiškiai išreiškia, viena vertus, pareigą gerbti tėvą ir motiną, kita vertus – pareigą juos palikti, kad asmuo galėtų tapti viena su savo vyru ar žmona, kad savo ruožtu taptų gimdytoju, įrankiu, per kurį Viešpats teikia gyvybę.

Du žmonės negali tapti viena, jei prieš tai nėra daroma pastanga „palikti“. Norint dovanotis, reikia priklausyti sau, valdyti save, gebėti būti vienam, ir ši laikysena, ši laisvė savo gimdytojų atžvilgiu yra esminė sąlyga, norint žengti į tikrą tėvystę ar motinystę.

Matome, kaip Evangelija įveda naujovės daigus į santuokos gyvenimą, poros tarpusavio santykius ir santykius su savo gimdytojais. Tie daigai iš pradžių atrodo labai menki, tačiau, jeigu priimami ir įgyvendinami, tampa tikro šių institucijų perversmo priežastimi.

Laisvė savo gimdytojų atžvilgiu yra esminė sąlyga, norint žengti į tikrą tėvystę ar motinystę.

Šiandien, žinome, kad poros ir šeimos gyvenimas yra sunkus kaip niekada, bet ne todėl, kad būtų daugiau blogos valios nei kada nors anksčiau, bet todėl, kad, tam tikra prasme, atrastas pirmumas, kuris anksčiau buvo kiek primirštas – tai ryšio, realios meilės pirmumas. Verta džiaugtis tuo, nes šiandien žmonės sako, norime būti kartu, nes mylime vienas kitą, jeigu nemylime – nėra prasmės būti kartu. Tai – tiesa.

Problemos prasideda, kai imama galvoti, kad meilė yra paprasčiausias jausmas. Meilė nėra jausmas. Meilės yra apsisprendimas. Meilė tam tikra prasme yra asketika, nes ji užkariaujama, iškovojama, ji auga. Jei, viena vertus, dabartinė poros santykių raida yra pozityvi ir ją lydi vyro ir žmonos lygybės pripažinimas; kita vertus, būtina priimti kartu einantį iššūkį: šios meilės negalime laikyti dalyku, kuris tai yra, tai jo nėra. Turime suprasti, kad meilę reikia mokėti kurti, išsikovoti, gebėti atnaujinti diena iš dienos. Niekada negalima apsiprasti su kitu, niekada negalime manyti, jog viską žinome apie kitą. Jei atsisakome leistis kito nustebinami ir nustebinti kitą, jei atsisakome įsivaizduoti tarpusavio santykį, natūralu, kad šis santykis nusilps ir atsiskyrimas galiausiai atrodys neišvengiamas.

Evangelija – Geroji Naujiena – nėra gera naujiena vien pasauliui, nėra gera žinia, skirta vien nuodėmės, vienatvės ar desperacijos situacijai, į kurią gali būti patekęs žmogus. Naujiena yra gera todėl, kad poros gyvenimas, šeima yra pamatinė vieta – gimimo, augimo, mūsų visuomenės vystymosi vieta, ji yra visuomenės ląstelė, ir ta šeima yra Viešpaties laiminama.

Tad priimkime šio palaiminimo malonę, priimkime naujovę, Evangelinę naujovę, kuri įliejama į jas, ir ypač išgirskime Pauliaus kvietimą: „Vyrai, mylėkite savo žmonas, žmonos, mylėkite savo vyrus.“ Prašykime Viešpatės malonės vis geriau suprasti, kad meilė yra iškovojimas, laimėjimas, kurį reikia kasdien atnaujinti, į kurį reikia investuoti ne tik vaizduotės, ne tik kūrybingumo ir iniciatyvos, bet ir daug maldos.

 

Pagal LaChiesa.it parengė S. Žiugždaitė