Sykį gyveno du narsūs, ryžtingi riteriai. Grūmėsi mūšiuose, leidosi į pavojingus žygius, rizikavo gyvybe, tarnaudami daugybei senjorų.

Vieną vakarą, žvelgdamas į besileidžiančią saulę, vienas jų tarė: „Man liko paskutinė užduotis.“

„Kokia?“

„Noriu užkopti į kalną, kuriame gyvena Dievas.“

„Kodėl?“

„Noriu sužinoti, kodėl Jis visą gyvenimą krauna mums ant pečių sunkias, nepakeliamas naštas ir nesiliauna vis daugiau reikalavęs, užuot palengvinęs mūsų rūpesčius, bent jau retsykiais“,- atsakė pirmasis.

„Vyksiu su tavimi. Tačiau aš manau, jog Dievas žino, ką daro“,- baigė pokalbį antrasis.

Kelionė buvo ilga ir varginanti. Pasiekė Dievo kalną. Kopė tylomis, žirgus vesdamiesi šalia, nes takelis buvo status ir akmenuotas. Jau matėsi miglose paskendusio kalno viršūnė, kai iš aukštai sugriaudėjo balsas: „Pasiimkite su savimi visus akmenis, kuriuos rasite ant kelio!“

„Matai? – užsiplieskė pirmasis riteris. – Visada ta pati istorija! Vos pastovime ant kojų, bet Jam dar negana. Tačiau pakaks vieną sykį Jo žaidimų!“ Ir pasuko atgal.

Antrasis riteris darė tai, ką balsas liepė.

Sugaišo daug laiko, bet vargais negalais kopė aukštyn. Tačiau kai ryto saulės spinduliai palietė žirgui ant nugaros sukrautus ir paties dievobaimingojo riterio sudiržusiomis rankomis tempiamus akmenis, šie sušvito skaisčiausia šviesa.

Jie virto nuostabiais, neišmatuojamos vertės deimantais.

 

 

Viešpatie, užduodu daugiau klausimų nei Tu.

Manau, jų santykis – dešimt ir vienas.

Aš klausiu:

Kodėl leidi kentėti?

Kiek laiko ištversiu kančią?

Koks jos tikslas?

Ar pamiršai savo gailestingumą?

Nuvarginau Tave?

Įžeidžiau?

Mane atstūmei?

Kur praradau Tavo gaires?

Kada pasiklydau?

Ar matai juodą mano neviltį?

Tu manęs klausi:

Ar pasitiki manimi?

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“